Neįtikėtinas politikų uolumas sveikinti ir rodyti dėmesį olimpiečiams – Dalios Grybauskaitės pranešimai spaudai pasirodydavo praėjus vos kelioms minutėms po finišo ar kovos pabaigos – labai greitai išblėsta. Kaip Lietuvos politikai naudojosi sportininkų sukeltomis viešumo bangomis?
„Aš pats politine komunikacija neužsiimu. Būtent dėl tos priežasties, kuri jums krito į akis stebint politikų elgesį olimpiados metu. Jie yra triukšmadariai, kurie stengiasi bet kokia proga atkreipti į save dėmesį, nors neturi pasiūlyti jokio stipraus turinio. Todėl šliejasi prie, tų, kurie tokį turinį turi arba tiesiog sureikšmina ir eskaluoja smulkmenas“, – atsisakydamas komentuoti politikų komunikaciją rašė vienos viešųjų ryšių agentūros projektų direktorius.
D. Grybauskaitės spaudos tarnyba per liepą ir rugpjūtį išplatino 28 su sportu susijusius pranešimus spaudai – arba vidutiniškai po vieną kas antrą dieną. Iš jų su olimpiada buvo susiję 19 pranešimų. Premjero Andriaus Kubiliaus kanceliarija išplatino 10 su olimpiada susijusių pranešimų.
Lenkia kolegas
„Aš suprantu prezidentės entuziazmą dėl olimpiečių pergalių: ji buvo nuvykusi į vietą, pabendravo su jais, susipažino, linkėjo laimėti. Todėl pergales prezidentė išgyveno asmeniškai, ir tai atsispindėjo komunikacijoje. Be to, entuziastingai pasveikinus Rūtą Meilutytę, vėliau nebuvo kaip daryti išimčių kitiems medalininkams“, – IQ komentavo tinklaraščio commonsense.lt autorius Mindaugas Voldemaras.
Prezidentė turi atlikti svarbią reprezentacinę funkciją, tačiau jos kanceliarijos darbą verta panarstyti dėl išskirtinio uolumo, kuriuo ji lenkia ne tik Lietuvos politikus. Nemaža dalis pranešimų yra sveikinimai medalius iškovojusiems sportininkams. Nors Lenkijos ir Čekijos sportininkai iškovojo po 10 olimpinių medalių, tai yra dvigubai daugiau nei 5 Lietuvos atstovų medaliai, šių šalių prezidentai išplatino atitinkamai 7 ir 13 pranešimų spaudai.
Lietuvos vadovė pasižymėjo ne tik pranešimų gausa, bet ir operatyvumu. Aukso medalį iškovojusi penkiakovininkė Laura Asadauskaitė paskutinėje – bėgimo ir šaudymo – rungtyje startavo 20 val. Lietuvos laiku. Prezidentės spaudos tarnybos pranešimas apie šalies vadovės sveikinimą žurnalistų pašto dėžutėse atsirado 20 val. 13 min.
Bronzą boksininkui Evaldui Petrauskui atnešusi kova prasidėjo 23 val. 20 min. Lietuvos laiku. Praskrieja trys raundai po tris minutes ir 23 val. 36 min. pašto dėžutėje pranešimas: „Prezidentė pasveikino boksininką E. Petrauską su olimpiniu bronzos medaliu.“ Iki vėlyvo vakaro Spaudos tarnybos žmogus sėdėjo ir tam, kad pasveikintų imtynininką Aleksandrą Kazakevičių – 22 val. 50 min.
Iš anksto parašyti tekstai nieko naujo ar smerktino, bet, pasirodo, jais naudojasi ne tik naujienų portalų korespondentai, siekdami pirmi pranešti žinią. Tekstas, kuriame reikia įrašyti tik kelis raktinius žodžius, nusakančius situacijos baigtį (sporto atveju tai gali būti „auksas“ arba „sidabras“), žurnalistų slengu yra zagatovkė – arba lietuviškai paruoštukas.
Tokį prezidentūros skubėjimą būtų galima paaiškinti siekiu patekti į visas įmanomas naujienas – juk portalai rašys ir žmonės skaitys dar tą patį vakarą. D. Grybauskaitės rūpinimasis savo įvaizdžiu yra ne kartą aptartas politologų ir apžvalgininkų – uolumas sveikinant sportininkus tik patvirtina šią taisyklę.
D. Grybauskaitės Spaudos tarnybai vadovaujanti patarėja Daiva Ulbinaitė teigė visuomet reikalaujanti iš darbuotojų operatyvumo. Buvęs prezidentės patarėjas Linas Balsys, klausiamas, kiek įtakos spaudos tarnybai turi šalies vadovė, dėl korektiškumo nenorėjo to komentuoti, tačiau teigė, kad paprastai savo viešųjų ryšių politiką formuoja pats politikas, atsižvelgdamas į viešųjų ryšių profesionalų patarimus.
Lenkijos prezidentūros tinklalapyje sveikinimas pasirodė su sportininkės nuotrauka, kurioje sportininkė laiko jai prezidento siųstą puokštę.
Pasak D. Ulbinaitės, spaudos tarnybos darbuotojai pasiskirstę paeiliui budėdavo stebėdami Lietuvos sportininkų pasirodymus ir, esant reikalui (medaliui), reaguodavo. Ji paaiškino, kad pranešime spaudai esantis sveikinimas yra sportininkui paštu išsiunčiamo – ant gražaus prezidentūros blanko – sveikinimo dalis. Šiuos sveikinimus, kaip ir pranešimus, rašo Spaudos tarnybos darbuotojai. Tačiau tai įprasta – net ne visi prezidentai rašo savo pačių kalbas. Lietuvos vadovei tobulinti tekstus padeda rašytoja Renata Šerelytė. Tai, kad prezidentė pati nerašinėja tokių smulkmenų kaip sveikinimai, turėtų stebinti lygiai tiek, kiek stebina tai, kad ji po darbo pati nevairuoja savo limuzino į rezidenciją.
Vis dėlto pranešime spaudai, išplatintame kelios minutės po finišo ar dvikovos pabaigos, rašyti, kad prezidentė „pasveikino“ sportininką – nevisiškai teisinga. Vargu ar tuo metu gražusis blankas bent jau įdėtas į voką. Tai dar vienas ženklas, kad svarbiausia prezidentūrai yra patekti į naujienų pranešimus. Tuo metu Lenkijos prezidentūros tinklalapyje pranešimas apie sveikinimą pirmajai šalies medalininkei šiose olimpinėse žaidynėse pasirodė su jos nuotrauka, kurioje sportininkė laiko jai prezidento siųstą gėlių puokštę.
Pasak tinklaraštininko M. Voldemaro, džiaugtis pergalėmis tautai nei neuždrausi, nei reikėtų drausti. „Ir taip gyvename pernelyg įsitempę. Nematau problemų dėl to, kad pergalės švenčiamos ir visi (įskaitant ir politikus) dalijasi džiaugsmu „Facebook“. Kuo tauta mažesnė, tuo saldesnės jos pergalės“, – teigia M. Voldemaras.
Saldžiau už medų
Tačiau džiaugsmą politikai dažnai persaldina pompastika, patriotika ir akivaizdžiu tuščiažodžiavimu. Seimo pirmininkė Irena Degutienė, sveikindama L. Asadauskaitę, rašo: „Nepaprastai gražu ir simboliška, kad penktąjį olimpinį medalį Lietuvos sporto delegacijai iškovojote būtent penkiakovės rungtyje.“ Prezidentės pranešimuose kalbama apie Lietuvos žmonių širdis, šilumą, jausmus, sportininkų patriotizmą, ištikimybę Lietuvai, pavyzdį ir įkvėpimą.
„Nuoširdžiai sveikinu Latviją iškovojus pirmąjį olimpinį aukso medalį! Lietuviai džiaugiasi kartu su latvių tauta įspūdingu dviratininko pasirodymu ir linki naujų įkvėpiančių laimėjimų“, – paprastame olimpiniame pranešime spaudai cituojamas D. Grybauskaitės sveikinimas. Ar Latvių kosminė misija nusileido Marse? Ne, tik BMX dviratininkas atmynė pirmas. Tačiau tai, be abejo, yra diplomatiškas atsakymas į sveikinimus, kurių Lietuva sulaukė po sensacingos R. Meilutytės pergalės.
Pasak L. Balsio, R. Meilutytės atveju politikai parodė, kad varžosi, kas labiau pasireikš: plaukikei surengtos atskiros sutiktuvės ir valstybinio apdovanojimo ceremonija prezidentūroje.
Ko gero, saldžiausią populizmo šokoladuką televizijos auditorijai sugrūdo Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius, R. Meilutytės sutiktuvių ceremonijoje pažadėjęs „greitai“ pastatyti baseiną Vilniuje. Kaunietei plaukikei, gyvenančiai Plimute. IQ žiniomis, šiuo šuoliu anksčiau bambos R. Adomavičius sulaukė nemalonios tirados iš mero Artūro Zuoko. Pastarasis, beje, yra vienas aktyviausiai žurnalistų pašto dėžutės pranešimais bombarduojančių politikų.
„Jeigu nori kažką pagerinti, turi kreipti dėmesį ne į teigiamus dalykus, bet į neigiamus. Tiek politikoje, tiek versle ar kur kitur. Iš brandaus politiko tikimės problemų sisteminio sprendimo, nes neturėdami valdiškų įgaliojimų, mes patys kai kurių problemų negalime išspręsti, – teigia tinklaraštininkas M. Voldemaras. – Visas dėmesys, skiriamas ne problemoms spręsti, galėtų būti prilygintas laiko ir pinigų švaistymui. Pergalių užsišventimas – tai jau reprezentacija, kuri man, kaip rinkėjui, neteikia jokios vertės.“
Saldžiausios ligšiolinės Lietuvos sportininkų pergalės – penkiakovininkų vyrų medaliai ar Raimundo Aleknos disko skrydžiai – nevirto jokiais baseinais ar lengvosios atletikos kompleksais ar bent jų renovacijomis. Tai interviu su IQ metu pastebėjo Lietuvos Plaukimo federacijos generalinis sekretorius Gintautas Bartkus. Būtent dėl to jis labai atsargiai vertino galimybę, kad iš R. Meilutytės sukeltos sensacijos rasis kas nors kita nei ilgesnės eilės vaikų, rudenį norėsiančių pradėti mokytis plaukti – ir kurių visų nebus įmanoma priimti.
M. Voldemaras kaip pozityvų politinės komunikacijos pavyzdį pateikia ministrų Remigijaus Šimašiaus ir Rimanto Žyliaus veiklą „Google Plus“ socialiniame tinkle. Šie politikai, tinklaraštininko žodžiais, „komunikuoja ne papudruotas naujienas, bet kelia problemas, siūlo ir diskutuoja“.
„Virtualios diskusijos su intelektualia ir labai įvairia publika jiems leidžia pasitikrinti savo idėjas ir apskritai neatitrūkti nuo realybės. Joks reklamos skyrius nesukurs tokių politiko santykių su visuomene, kaip šiais interneto laikais gali susikurti patys politikai. Norint pateisinti šiandienio rinkėjo lūkesčius, nepakanka užversti jį tona teigiamai papudruotų naujienų, o būtina užtikrinti, kad rinkėjas gautų atsakymus į keliamas sistemines problemas, kurių negali išsispręsti pats“, – teigia M. Voldemaras.
