Miesto Vyriausiojo policijos komisariato atstovė spaudai
Regina Bučinskienė juokauja esanti aferistė – vargu ar daug pedagogų sutiktų
stabilų darbą iškeisti į garantijų nesuteikiantį privatų verslą. Moteris neslėpė
tokiu eksperimentu patyrusi fiasco – kaip toje pasakoje, ieškodama geresnio
gyvenimo liko prie suskilusios geldos. Tačiau atkaklumas ir didelis noras
mokytis lėmė, jog dabar ponia Regina yra tarsi tiltas tarp žiniasklaidos ir
policijos. Kitų skausmas – R.Bučinskienės darbo kasdienybė, nuo kurios ji bėga pasinerdama į gamtos pasaulį.
Nepabijojo rizikuoti
Ilgametę savo darbovietę – J.Miltinio vidurinę mokyklą ponia Regina ryžosi palikti rusų kalbos mokytoja išdirbusi 20 metų. “Kai dar buvau jauna specialistė, galvodavau, kodėl kai kurie kolegos eina į darbą kaip į katorgą? Jų nemyli vaikai, neklauso. Kodėl jie kankinasi, nespjauna ir neišeina? Juk anais laikais darbą susirasti nebuvo sunku. Atsakymą radau: tai jiems jau tapę įprasta, nuolatinė vieta, kylantis ir, kaip valstybinėje įstaigoje, užtikrintas atlyginimas, be to, ne vienam mokytojui atrodo, kad jis nieko kito dirbti ir nemokėtų”, – kalbėjo R.Bučinskienė. Tačiau ponia Regina, nusižengdama nusistovėjusioms nerašytoms pedagogų taisyklėms, ryžosi pakeisti gyvenimą iš pagrindų ir mokyklą iškeisti į darbą privačiame versle. “Turbūt esu aferistė”, – tokį savo žingsnį įvertino R.Bučinskienė. Dabar moteris, remdamasi savo gyvenimiška patirtimi, kategoriškai tvirtina, jog daugiau niekada nebeitų dirbti net pas idealiausią verslininką. “Turbūt aš jau nebesulauksiu Lietuvoje tikrų verslo žmonių. Mano požiūris į verslininkus yra labai skeptiškas”, – neslėpė pašnekovė. Moteris neslėpė: nors darbas naujoje srityje buvo įdomus, tačiau negalėjimas išsakyti savo nuomonės, darbdavio požiūris į pavaldinį kaip į samdinį paliko slogius prisiminimus.
“Tai buvo gyvenimo pamoka, pasibaigusi dideliu fiasco – likau be darbo”, – atvirai kalbėjo R.Bučinskienė. Prasidėjo darbo paieškos, leidusios pažinti neišdailintą gyvenimo pusę. “Tada nesupratau tokio dalyko, kad norint gauti prestižinį valytojos darbą reikia duoti kyšį. Tik daug vėliau suvokiau, kokia aš vištukė ir kvaila idealistė. Iki tol kyšių buvau davusi tik gydytojams”, – prisipažino ponia Regina. Moteris šmaikštavo esanti “durnos natūros” – jai patinka mokytis. Gyvenimas įrodė, jog tokia prigimtis – likimo dovana. Dar mokytojavimo metais tik savo malonumui įgyti spausdinimo įgūdžiai atvėrė kelią į teisėtvarkos sritį. Sekretore ir valytoja padirbėta policijos nuovadoje Miežiškiuose, vėliau – rajono Policijos komisariate, o dabar jau greitai bus 10 metų, kai R.Bučinskienė yra savotiškas tiltas tarp pareigūnų ir žiniasklaidos. “Jei Dievas leis, ir pensijos gal sulauksiu”, – prasitarė atstovė spaudai.
Išmoko skausmo nesugerti
Ilgametės pedagogės neslėgė bedarbės statusas, neatrodė žeminantis valytojos darbas. “Mes visi esame tik vyrai ir moterys. Tokius jau mus Dievas sukūrė. Kad vienas nuo kito skirtumėmės, susigalvojome vardus. Šitoje žemėje mes tik žmonės ir daugiau niekas. O jei pradedame sureikšminti pareigas, vadinasi, esame papuvę”, – pabrėžė ponia Regina.
Smurtas ir nukentėjusiųjų skausmas – pašnekovės darbo kasdienybė. Moteris buvo atvira: iš pradžių buvo labai sunku. “Viską dedantis į širdį galima labai greitai susidėvėti”, – gyvenimiškąja išmintimi dalijosi R.Bučinskienė. Pajutusi, kad per sunku pačiai tarsi kempinei sugerti kitų skausmą, moteris tvirtina išmokusi darbo rūpesčius išmesti iš galvos. “Man pro vieną ausį įeina, pro kitą – išeina. Aš net praėjusios dienos įvykių neprisiminsiu nepažiūrėjusi į suvestinę”, – tikino pašnekovė. Šį savaitgalį R.Bučinskienė dalyvauja Lietuvos moterų suvažiavime Vilniuje. Jau penkeri metai, kai atstovė spaudai renka statistika apie smurto atvejus prieš moterį. Jos parengtas pranešimas šia tema įtrauktas į suvažiavime pristatomą knygą.
Atrodo, kad Policijos komisariate slegia net ir sienos, sugėrusios žmonių nelaimes, išgyventą skausmą. Čia retai atnešamas džiaugsmas – vos vienas kitas nukentėjusysis užsuka padėkoti padėjusiems pareigūnams. Atstovė spaudai prisiminė senutę, kuri kasmet nešina dovanomis – knyga, saldainiais, sausainiais – per Kalėdas ateidavo pasveikinti budėtojų. Tačiau tokios gražios akimirkos komisariate – išimtis, nežinantieji pareigūnų darbo nematomos pusės jaučiasi teisūs juos apkaltindami neveiklumu. “Kažkodėl visi labai gerai išmano apie mokytojų ir policininkų darbą”, – taikliai pastebėjo atstovė spaudai.
Naktį – po laukus ir pamiškes
“Išsivalyti” nuo slegiančių emocijų R.Bučinskienei padeda prisilietimas prie gamtos. Naktį pasiėmusi šunį moteris patraukia miško link. “Tada labai ramu, švaru, tyku. Laukuose virš galvos atsiveria žvaigždėtas dangus arba žiemą siautėja pūga. Pamiškėje galima pasikalbėti su medžiais. Vasarą klaidžioju pievom. Paglostau ten besiganančias kaimynų karves, arklius. Bendravimas su gyvuliu suteikia labai daug energijos, be to, jie ir supranta geriau nei žmogus”, – įsitikinusi ponia Regina. Jos neslegia vienatvė – grįžusią iš darbo pasitinka raminamai murkiantis katinas, jaučiantis pareigą prisiglausti prie šeimininkės. “Mudu pasišnekame”, – apie savo augintinį kalbėjo moteris.
Ant asfalto, kaip pati sako, užaugusi ponia Regina prisipažino negalinti nejausti žemės. “Aš juk lietuvė. Visi mes nuo žagrės: kirtome miškus, arėme žemę. Lietuvis be žemės negali – jam gi reikia pasikapstyti. Net didžiausias ponas bent pirštą į vazoną įkiš, kad žemę pajaustų”, – pabrėžė pašnekovė. Anot jos, į mišką, prie ežero ar jūros visus traukia taip pat nenumaldomas, iš amžių glūdumos atėjęs noras padrybsoti ant žemės. “O man prie jūros nereikia – savo sode galiu padrybsoti”, – džiaugėsi atstovė spaudai. Ir tradiciniai kurortai jos netraukia. Su daugybe žmonių kasdien bendraujanti R.Bučinskienė neslėpė nemėgstanti masinių renginių. “Man juose burną užsiuva. Ypač jei dar ten yra žymių visuomenės veikėjų, apie kuriuos visi šokinėja. Mane toks ironiškas juokas iš jų ima”, – šypsojosi ponia Regina.
Ir jokia nusipelniusia veikėja R.Bučinskienė tikino nė už ką nenorinti tapti. “Einant dirbti į policiją būtina psichologinį testą atlikti. Seimūnams toks testas turėtų būti dar sudėtingesnis”, – juokavo pašnekovė. Vis dėlto jei būtų tikrinamas einančiųjų į didžiąją politiką psichologinis pasirengimas, anot R.Bučinskienės, įdomu, kiek mūsų valdžioje beliktų žmonių. Tačiau, kaip šmaikštavo atstovė spaudai, Lietuva – maža valstybėlė, giminių respublika. “Skaitome knygas apie Čečėniją, kaip ten giminės vieni kitus palaiko. Bet ar pas mus to nėra? Visi lietuviai esame giminės. O, sako, savus į postus sukišo. Taigi visi mes savi, ko čia stebėtis?” – svarstė ponia Regina.
Skaito ir pomidorus konservuodama
Atstovės spaudai aistra – knygos. R.Bučinskienė prisipažino, jog net konservuodama pomidorus knygos iš rankų nepaleidžia. “Kol kaista puodas, juk galima visą skyrių perskaityti!” – tikino pašnekovė. Ir ne tik detektyvai jos bibliotekoje. Kai kuriuos literatūros šedevrus moteris skaičiusi po 25-30 kartų ir dar nežinia, kiek juos skaitys. E.Š.Rou “Namų sergėtojai” – viena iš jos kultinių knygų, kurią ponia Regina į rankas pasiima jausdama, jog pamažu senka stiprybė. O supykusi ant žurnalistų atsiverčia Heilio “Vakarines naujienas”. “Pasiskaitau apie gerą žurnalistą. Tai tikras žiniasklaidininkų vadovėlis. Jis nemoko rašyti, bet parodo, kad dirbant tokį darbą reikia aukotis žmonėms ir nesmaugti atstovų spaudai, o patiems ieškoti informacijos”, – pasakojo ponia Regina. Dabar ji “užsidegusi” meile skandinavų literatūrai, kažkuo primenančiai tarybinį, gerą lietuvišką psichologinį romaną.
R.Bučinskienės namų bibliotekos didžiąją dalį užima dar nuo mokytojavimo laikų likusi mokslinė literatūra. Anot ponios Reginos, tokias knygas jau reikėtų sudeginti, tačiau ji niekada nesiryžtų nei išmesti, nei, juo labiau, knygos puslapių paversti pelenais. Moteris neslėpė nusistebėjimo niekinančiais tarybinius laikus ir besistengiančiais sunaikinti jų atributus. “Ar galima ištrinti istoriją? Kodėl Vokietijoje stovi Karlo Markso paminklas ir niekam dėl to galvos neskauda? Gerbiu Malinauską už sukurtą Grūto parką. Esu tarybinis produktas – šventai tikėjau tuo, ko tada mokė. Tačiau nemanau, kad mane ta sistema labai jau blogai išauklėjo. Juk komunizmo kodeksas paremtas ne kuo kitu, o dešimčia Dievo įsakymų. Negalima imti ir sutrypti praeities”, – pažymėjo R.Bučinskienė. Labiausiai ją skaudina tolerancijos nebuvimas. Kiekvienas, anot moters, yra unikalus ir nepakartojamas. Net ir labai įskaudinta ponia Regina tarsi mantrą kartoja stebuklingus žodžius: nepykstu, atleidžiu ir paleidžiu. Ponia Regina pasidalijo dar vienu savo gyvenimiškos išminties perliuku: nors ir kaip būtų blogai, visada reikia sakyti, kad gyveni labai gerai.
Rugsėjis graudulio nebekelia
Su buvusiais kolegomis pedagogais R.Bučinskienės ryšiai iki šiol nenutrūkę, tačiau į šiuolaikinę mokyklą sugrįžti pašnekovė nebenorėtų. Man demokratija yra visų pirma pareigos, tik po jų – laisvė. O dabartiniai žmonės ją įsivaizduoja kaip anarchiją. Ne veltui jauni specialistai iš mokyklos bėga. Jie turi daugiau ambicijų nei vyresnieji kolegos, kuriuos gyvenimas jau yra vėtęs ir mėtęs. Manau, jaunam žmogui skaudžiau, kai jį, turintį išsilavinimą, penktokas pasiunčia tolyn”, – mano ponia Regina. Jai pačiai likimas, kaip tyčia, lėmė visą laiką mokykloje mokyti ne pačias geriausias klases. Tačiau iki šiol buvę mokiniai nepamiršta savo “kliošos” ir mielai pas ją renkasi su savo antrosiomis pusėmis, vaikais. R.Bučinskienė juokauja, jog ją močiute pavertė ne dukra, dar nesukūrusi šeimos, o auklėtinė. Artėjančios mokslo metų pradžios pašnekovė dabar telaukianti tik kaip gražios šventės – graudulio ir mokyklos ilgesio jau nebeliko. “Pirmas rugsėjis buvo graudus, o dabar man tik gražus”, – kalbėjo moteris. Vis dėlto, jos nuomone, daugiau šventiškumo buvo, kai į mokyklą su puokštėmis skubėdavo uniformomis vilkintys mokiniai. “Aš nežinau, ar rugsėjo 1-oji dabar jiems yra šventė. Gal tik dar viena proga pasigerti”, – svarstė ponia Regina.
Šią vasarą R.Bučinskienė turėjo galimybę savaitę paviešėti Ispanijoje ir pamatyti ne tik gražiąją saulėtosios šalies pusę. “Nepavydėkite tiems, kurie ten išvyksta užsidirbti. Jie tikrai labai vargsta. Reikia būti labai valingam, kad tai ištvertum”, – pažymėjo pašnekovė. Moteris neslėpė: svečioje šalyje kartais nesinorėjo nė žodžio ištarti gimtąja kalba, kad aplinkiniai nesuprastų, jog ji – iš Lietuvos. “Dėl kai kurių mano tautiečių elgesio ir gyvenimo būdo man buvo gėda. Ne tik čia yra nusigyvenusiųjų. Ir Ispanijoje yra lietuvių, gal neatsispyrusių pigiam vynui, gal užklupus nesėkmėms iš jų nebeišsikapsčiusių, gyvenančių tik ta diena, ta akimirka, neturinčių gyvenamosios vietos, nežinančių net, kur nakvos”, – apie tamsiąją tautiečių gyvenimo pusę pasakojo atstovė spaudai.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Anot R.Bučinskienės, visi mes esame tik žmonės: sureikšmindami aukštus postus tampame nebešvarūs.
