Susėsti gedulingų pietų – sparčiai nykstanti tradicija. Dar neseniai prie stalo susodindavę net po šimtą laidotuvių dalyvių, maitinimo įstaigų darbuotojai dabar pietus ruošia ir vos penkiolikai žmonių.
Aukso gysla senka
„Trisdešimt metų dirbu maitinimo versle, anksčiau gedulingus pietus užsakydavo net šimtui dvidešimt žmonių ir visos vietos prie stalo būdavo užimtos, net į restoraną sunkiai tilpdavo, kėdžių neužtekdavo. Dabar jei penkiasdešimt susirenka – jau labai daug. Dažniausiai ateina vos dvidešimt“, – pasakojo restorano „Vakarinė žara“ direktorė Birutė Bernatonienė.
Anot jos, į paskutinę laidotuvių ceremonijos dalį dažnai susirenka mažiau žmonių, nei užsakyta. Verslininkės nuomone, atsisakyti kvietimo į gedulingus pietus – didelė nepagarba gedintiems mirusiojo artimiesiems.
„Gal žmonės galvoja, kad atėję finansiškai nuskriaus užsakovus? Bet nuo senų laikų gedulingi pietūs laikyti privaloma laidotuvių ceremonijos dalis. Dabar net mirties akivaizdoje skubama ir dažnas nebežengia paskutinio žingsnio pagerbti velionį“, – mano B.Bernatonienė.
Anot jos, velionio artimieji paprastai pietums pinigų negaili: renkasi ne pigiausią pasiūlymą – penkiolika litų vienam asmeniui, bet leidžia sau nupirkti pietus už dvigubai didesnę sumą.
„Užsakovai nori gausaus, vaišingo stalo, kaip įprasta lietuviams. Puotoms labiau pinigus skaičiuoja, derasi, bet gedulingiems pietums negaili. Net graudu žiūrėti, kai prie padengto didžiulio stalo tuščių vietų kone tiek pat, kiek užimtų. Užsakovas turėtų nesmagiai jaustis“, – mano verslininkė.
Nauja tradicija
„Kaziuko kamaros“ savininkei Ritai Janulevičienei sunku prisiminti, kada pastarąjį kartą gedulingus pietus ruošė daugiau nei 30-iai žmonių. Tačiau, anot jos, ir tiek užsakovai retai sulaukia.
„Jei ateina palydėti mirusįjį, pritiktų ir į gedulingus pietus važiuoti. Taip parodoma pagarba ir velioniui, ir jo artimiesiems“, – įsitikinusi R.Janulevičienė.
Populiarumą prarandančius gedulingus pietus keičia pagreitį įgaunanti tradicija užsisakyti kavinę minint mėnesį po mirties. Kavinės „Kafenhauz“ direktorė Birutė Sargūnienė mano, kad tokią tendenciją lemia atgimstantis noras giminėms bendrauti.
„Po laidotuvių visi sukrėsti, išgyvena netektį, todėl į gedulingus pietus susirenka labai mažai, tik artimiausieji. Žmonės jau supranta, kad velionio artimieji turi daug laidotuvių išlaidų, ir į pietus nebesiveržia. Sulaukus vadinamojo keturnedėlio skausmas jau kiek būna apmalšintas, po Mišių pabendrauti susirenka jau platesnė giminė“, – pažymi verslininkė.
Vaišinasi kaimai
Laidotuvių organizatoriai pripažįsta vis dažniau iš klientų išgirstantys pageidavimą neužsakyti gedulingų pietų, nors dar prieš keletą metų toks noras būtų buvęs sunkiai suprastas.
Laidojimo paslaugas teikiančios įmonės „Paskutinysis sudiev“ savininkė Irena Skorupskienė sako, kad gedulingų pietų tradicija darosi svetima jauniems žmonėms.
„Nežinau, nuo ko priklauso, bet būna mėnesių, kai kas antras atsisako gedulingų pietų. Žmonės tampa uždari, nebemato reikalo vaišinti kaimynus ar tolimesnius gimines“, – teigė verslininkė.
Anot jos, gedulingų pietų tradicija taip pat, kaip ir prieš dešimtmetį, gyva kaimuose.
„Krekenavoje, Naujamiestyje, Smilgiuose nė vienos laidotuvės nepraeina be gausių gedulingų pietų, nebent laidoja labai kukliai, tik iš 1040 litų pašalpos“, – tvirtina I.Skorupskienė.
Laidotuvės – savaitę
Jei į gedulingus pietus einama tik pavalgyti, geriau juose visai nesirodyti – įsitikinusi „Ramybės tako“ direktorė Silvija Taločkienė.
„Visose kultūrose ir tikėjimuose egzistuoja gedulingi pietūs, tik Lietuvoje iškreipta jų prasmė. Dauguma gedulingus pietus supranta tik kaip pavalgymą. Jie turi būti kaip paskutinė vakarienė – susėdus prisiminti mirusįjį. Man apmaudu, kai gedulingus pietus rengia nesuprantantieji jų prasmės. Todėl ir nyksta tradicija, kad tampame technokratais, pinigų skaičiuotojais“, – teigė S.Taločkienė.
Nykstančią gedulingų pietų tradiciją Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys vertina kaip natūralią evoliuciją ir nekritikuoja atsisakančiųjų laidotuves baigti prie vaišėmis nukrautų stalų.
Pasak R.Zdanio, dar XX a. vidury Dzūkijoje, Suvalkijoje mirusįjį veždavo į klebono šaldytuvą, kur pusrūsyje, tamsioje patalpoje, būdavo laikomas per žiemą surinktas ir ištisus metus neištirpstantis ledas.
Tris dienas velionį ten laikydavo, o tuo metu skersdavo gyvulius, virdavo alų. Kai paruošdavo vaišes, mirusįjį pašarvodavo ir dar tris dienas budėdavo, vaišindavosi, laidotuves baigdavo gausiais gedulingais pietumis. Dar po kelių dienų vėl susirinkdavo giminės ir kaimynai – giedodavo rožinį ir vėl sočiai vaišindavosi.
„Dar prieš penketą metų man teko dalyvauti tokiose laidotuvėse Dzūkijoje. Ir manęs nestebina, kad šitos tradicijos nebeliko mieste, baigia išnykti ir kaime. Norisi tikėti, kad tai pagrįsta ne tik taupymo sumetimais, bet ir sąmoningumu. Gal žmonės suprato, kad palydint mirusįjį į amžinybę esminiai dalykai – šventos Mišios ir palaidojimas ir nereikia paskui gausiai švęsti. Šveicarijoje gedulingų pietų seniai nebėra – artimieji susirenka tik kavos išgerti“, – teigė R.Zdanys.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
