D. Treninas.
Vladimirui Putinui nusprendus atsiimti savo seną biurą Kremliuje 2012 metų Rusijos prezidento rinkimai baigėsi, todėl laikas pakalbėti ne apie asmenybes, o apie politiką. V. Putinas planuoja dirbti Kremliuje dar dvi prezidento kadencijas, dar 12 metų, kaip kad jam leidžia padaryti neseniai pataisyta konstitucija. Taigi dabar tikrai žinoma, kas bus kitas Rusijos prezidentas. Mažiau aišku, ką jis tikisi pasiekti.
Tačiau viena tema jau dabar pateko tarp svarbiausių Rusijos politinės darbotvarkės klausimų: Eurazijos integracija. Spalio pradžioje V. Putinas paskelbė laikraštyje straipsnį, kuriame atskleidžiamas, regis, pagrindinis jo užsienio politikos tikslas: iš buvusių Sovietų sąjungos šalių sudaryta Eurazijos sąjunga.
Po dviejų savaičių Sankt Peterburge V. Putinas priėmė Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) premjerus, iš kurių aštuoni pasirašė susitarimą tarp šių šalių įsteigti laisvosios prekybos zoną. 2012 metų sausio 1 dieną Baltarusija, Kazachstanas ir Rusija, kurios dabar priklauso muitų sąjungai, įsijungs į bendrą ekonominę erdvę.
V. Putinas nori dar daugiau – iki 2015 metų sukurti „Eurazijos Šengeną“ (laisvą žmonių judėjimą tarp šių trijų šalių, paremtą Europos Sąjungos pavyzdžiu), po kurio būtų sukurta bendros valiutos sąjunga ir, galiausiai, pasiekta visiška ekonominė integracija.
Išties, V. Putinas nori pakeisti Rusijos santykius su buvusiomis sovietinėmis šalimis ne vien tam, kad sukurtų didesnę rinką, bet ilgainiui ir ekonomikos bei saugumo aljansą.
Šio plano įvykdomumas negali būti laikomas savaime suprantamu dalyku. Nuo tada, kai prieš 20 metų sugriuvo Sovietų sąjunga, daug kalbėta apie ją palikusių šalių reintegraciją. Tačiau mažai kas iš tų kalbų išėjo – daugiausia todėl, kad Rusija nenorėjo paremti šių šalių finansiškai. Tuo pat metu kitos NVS šalys buvo susitelkusios į savo pačių valstybių kūrimą ir nepriklausomybę nuo Rusijos.
Kad ir kaip būtų, abu veiksniai dabar keičiasi, kad ir po truputį. Rusija, kuri prieš pustuzinį metų staiga nutraukė energetikos subsidijas Ukrainai, Baltarusijai, Moldovai ir kitiems, dabar rodo norą paremti kai kurias iš savo besikamuojančių kaimynių mainais už jų pelningiausius turtus.
Per 2008–2009 metų pasaulinę krizę Maskva pradėjo stiprinti savo regioninę ekonominę įtaką ir skatinti įsteigti muitų sąjungą su Baltarusija ir Kazachstanu net ir rizikuodama taip apsunkinti savo pastangas tapti Pasaulio prekybos organizacijos nare.
Rusijos partnerėms dabartinė integracijos forma – muitų sąjunga ir būsima bendra ekonominė erdvė – taip pat yra pragmatiškas pasirinkimas, labiausiai atitinkantis jų interesus. Sudėjus Baltarusiją ir Kazachstaną kartu, Rusija gauna 25 milijonus galimų naujų vartotojų. Baltarusija ir Kazachstanas sustiprino savo prieigą prie 140 milijonų dydžio stiprios Rusijos rinkos.
Rusijos rinka traukia ir kitus, pradedant mažyte Kirgizija ir baigiant didžiule Ukraina. Pastaruoju atveju artimesnių ryšių su ES perspektyvos neseniai apsiblausė dėl ES vidinių sunkumų bei Ukrainos buvusios premjerės Julijos Tymošenko politiškai motyvuoto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.
Savo daug cituojamame straipsnyje V. Putinas neigė, kad jo nauji integracijos planai būtų nutaikyti į Sovietų sąjungos, tik kitu vardu, atkūrimą.
Šis pareiškimas įtikimas dėl trijų priežasčių: Rusijos imperiniai troškimai visiškai išgaravo, ji nenori apmokėti kitų šalių sąskaitų, kitos šalys nenori perleisti pernelyg daug suvereniteto buvusiam valdovui.
Nepaisant visų savo interesų Rusijos rinkoje, nei Baltarusija, nei Kazachstanas neišpildė Rusijos troškimo pripažinti nuo Gruzijos atskilusių Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę.
Dėl tos priežasties Rusija griežtai nustato savo finansinės pagalbos sąlygas Baltarusijai, spausdama jos vyriausybę atverti ekonomiką Rusijos verslui. Ir, nepaisant visų savo interesų Rusijos rinkoje, nei Baltarusija, nei Kazachstanas neišpildė Rusijos troškimo pripažinti nuo Gruzijos atskilusių Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę.
V. Putinas yra ambicingas, bet jis taip pat ir atsargus. Jis turbūt mato, kad tik bendri ekonominiai interesai gali padėti pasiekti tikslą. Naujos Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos (Sovietų eros prekybos bloko) sukūrimas ar naujas Varšuvos paktas yra toks pat neįmanomas kaip ir šių dienų Sovietų sąjunga.
Eurazijos ekonominė integracija, jeigu ji turi galimybių įvykti, turi eiti kitokiu taku. Jeigu visos šalys įsijungs savo noru ir tai darys palaipsniui, kaip kaip ES ar Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties šalys, Eurazijos integracija atneš naudos susijusioms šalims.
Rusija turi galimybę tapti regionine lydere, o ne elgtis kaip imperija, kuri slapta mėgina atsikurti. Tačiau Eurazijos integracija žlugs, jeigu Rusijos partneriai regės šį procesą kaip Rusijos pastangas pasiekti politinę viršenybę.
Visa tai turi geografinių poteksčių. Rytų Europoje Rusija akivaizdžiai arčiau savęs pritraukia Baltarusiją ir konkuruoja su ES dėl Ukrainos ateities ekonomikos krypties. Tuo tarpu Vidurio Azijoje Rusija, turėdama tvirtus ekonominius ryšius su Kazachstanu, dabar siekia Kirgizijos, taip aktyviau konkuruodama su kaimynine Kinija.
Vietoje to, kad rinktųsi tarp Briuselio ir Pekino, Maskva dabar siekia Rusijos poimperinę kaimynystę paversti į bendruomenę. Ir kaip ilgalaikį tikslą V. Putinas numato artimus ekonominius ryšius tarp jo Eurazijos sąjungos ir ES, ką jis vadina Didesne Europa.
Vakaruose V. Putino labiausiai įsimintas pareiškimas apie Sovietų sąjungą apibūdino jos pabaigą kaip „didžiausią dvidešimtojo amžiaus katastrofą“. Tačiau kiti V. Putino komentarai, mažiau žinomi Vakarų skaitytojams, nusako sovietinę sistemą kaip „negyvybingą“. Jo negailestingu vertinimu, tie, kurie nori, kad SSRS grįžtų, „neturi smegenų“.
Prabėgus dvidešimčiai metų nuo dvidešimtojo amžiaus imperijos praradimo, Rusija pasirengusi judėti į priekį link naujo pobūdžio integracijos su buvusiomis provincijomis. Tai neturėtų būti grėsme kitiems. Ekonominė integracija labiau yra egzaminas, parodantis, kiek Rusija išmoko apie pasaulį nuo 1991 metų, ir kokia moderni ji tada tapo.
____________________
Dmitrijus Treninas yra Carnegie (Karnegio) centro Maskvoje direktorius. Jo naujausia knyga – „Po imperijos: Eurazijos istorija“ („Post–Imperium: A Eurasian Story“).
© Project Syndicate, 2011
