Naujos Aido Marčėno knygos pasirodymas kaskart sujudina lietuviškos poezijos orą. Šį kartą į jį poetas pažėrė japonų lyrikos žanro – tankų. Jas poetas atrado paauglystėje. Nors kas ta paauglystė? A. Marčėnas sako, kad ir dabar jaučiasi maždaug tarp šešerių ir šešiolikos. Apie jaunystę, dabartį ir poezijos heroiną su A. Marčėnu kalbasi IQ apžvalgininkė Ieva Rekštytė.
Pirmiausia atkreipi dėmesį į neįprastai užrašytą naujausios jūsų knygos pavadinimą – „Ištrupėjusios r dvės“. Kažkada sakėte, kad jums pavadinimai paprastai ateina iš oro. Ar ir šis?
Aidas Marčėnas, „Ištrupėjusios erdvės“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m., 240 p.
– Pastebėjau, kad visų Kęstučio Navako knygų pavadinimuose yra raidė „r“. O mano knygų pavadinimuose – nė viename nėra. Tik „Vargše Jorike“, bet ir tai personažas pasivogtas iš W. Shakespeare’o. Dar lyginau visa tai su šunimi, nes kai duodi šuniui vardą, jame turi būti „r“ – tada jį lengviau auklėti, jis labiau paklūsta. Savo knygos pavadinimą „Ištrupėjusios r dvės“ aš susapnavau. Jau tada rašiau tankas ir pamaniau, kad susapnuotas pavadinimas visai tiktų. Tai taip ir pavadinau. Tada mano redaktorius Valentinas Sventickas paklausė: kiek tau metų? Sakau: Kaip visada – tarp šešerių ir šešiolikos. Tada jis man sako, kad vis dėlto atrodau daug vyresnis, ir geriau būtų, kad visose metrikose būtų „Ištrupėjusios erdvės“, o ant viršelio galima palikti taip, kaip užrašiau. Viršelis – meno kūrinys, tad galime žaisti. Esu dėkingas Valentinui už šitą pasiūlymą. Su taip užrašytu pavadinimu atsiranda dar vienas knygos perskaitymo kodas. Tie, kurie neperskaito, kas užrašyta ant viršelio, gali šitos knygos net neimti į rankas – nieko joje nesupras. Čia jau šiek tiek pažengusiojo poezijoje knyga. Net paprašiau leidyklos, kad pamažintų tiražą. Dabar jis yra 800, manau, panašiai tiek poezijos skaitytojų Lietuvoje ir yra. O pasirengusių suprasti tikriausiai dar mažiau.
Kaip skaitytojas turėtų būti pasirengęs jūsų knygai?
– Iš tiesų rengtis visiškai nereikia. Reikia turėti tiktai džiaugsmo ir suvokimo. Poezijos suprasti nereikia, yra kiti pojūčiai: intuicija ir tai, kad poezija labai arti religijos, metafizinių dalykų. O šiaip skaitant šią knygą daugiausia malonumo suteiks lietuvių poezijos kontekstų išmanymas, gal ir mano kūryba, biografija šiek tiek. Apskritai poeto kūryba susieina su jo biografija.
Kaip į jūsų akiratį pakliuvo haiku ir tankos?
– Tai viena pirmųjų mano poetinių patirčių, atradau ją paauglystėje. Man buvo labai svarbus šios poezijos gamtiškumas, subtilumas.
Ar nesijautėte įspraustas į tam tikro skaičiaus eilučių ir skiemenų rėmus? O gal jau taip įgudote, kad rašote nebeskaičiuodamas?
– Viena didžiausių paskatų ir džiaugsmas pajusti, kad gali tai daryti intuityviai. Taisyklės neatsirado iš niekur, kiekvienas tekstas turi turėti savo tvarką. Ir jeigu pati kalba visa tai sudėliojo, vadinasi, ne be reikalo tokia forma yra. Norėjau ir aš šiuos dalykus išbandyti.
Šita knyga ilgai brendo, kokį pusmetį gulėjo beveik baigta. Vis parašydavau naujų tankų ir ieškodavau vietos, kur jas būtų galima įdėti. Reikėjo rasti jau sugedusią, mirusią ir ją pakeisti nauja. Šiaip jau šis darbas turėtų tęstis ir toliau. Neseniai supratau, kad elgiausi kaip japonai. Jie sugeba išlaikyti sveiką ir gražią tūkstančius metų stovinčią medinę šventyklą. Kaip? Pamato kokią jau supuvusią lentelę ir keičia ją identiška nauja.
Kiek laiko šiai knygai kūrėte tankas?
– Išleidęs „Dievų taupyklę“ nusprendžiau, kad jau parašiau knygą, kokios norėjau, sukūriau poeziją, kokią įsivaizdavau, ir gal daugiau nelabai ką berašysiu. Pradėjau krapštytis prozoje. Supratau, kad prozos rašymas man keičia poeziją kaip metadonas heroiną. Galvojau, kad jau nebesikankinsiu su heroinu – poezija ir sėsiu ant metadono – prozos, kuri nereikalauja tokių didelių dvasinių pastangų, stiprių emocijų ir haliucinacijų. Bet vis dėlto neatlaikiau gydymo ir vėl pradėjau rašyti poeziją. Ir net nepastebėjau, kaip parašiau kokį keturiasdešimt eilėraščių, iš kurių kokie 15 yra tankos. Prisiminiau, kad Viktorija Daujotytė, rašydama apie mano „Dievų taupyklę“, pastebėjo, jog haiku skyrius joje kaip atskira knyga. Pagalvojau: imsiu ir parašysiu tankų knygą. Ir tada prasidėjo knygos rašymas. Atrodo, net pasaulį mačiau tankos eilučių ilgumo. Kokius metus taip vaikščiojau.
