Kuo skiriasi greitas maistas nuo „greitos“ žiniasklaidos? Ar pastaroji taip pat žalinga mūsų smegenims, kaip ir greitai praryjami mėsainiai – mūsų kūnui? Tokiais provokuojančiais klausimais įsibėgėjusioje „Knygų mugėje“ vasario 22 d. diskusijų forumą surengė IQ .
„Koks naujųjų technologijų poveikis mūsų gebėjimui skaityti ir suprasti? – klausė diskusijos moderatorius, VDU profesorius Egidijus Aleksandravičius. – Ką reiškia tendencijos, kuomet vos ne visos naujienos susitraukia iki 300 žodžių? Kuomet antraštė prilygsta pačiai žiniai. Mes gauname savo įprastinį, kasdieninį 15 pranešimų rinkinį. Populiarieji naujienų portalai mums paruošia mėsainį pusryčiams, kurį praryjame daug nemąstydami.“
Tokia tendencija, regis, jau tapo priimtina ir labai patogi daugeliui žiniasklaidos vartotojų. Kaip pabrėžė viena iš diskusijos dalyvių, žiniasklaidos teoretikė, socialinių mokslų daktarė Audronė Nugaraitė, žiniasklaida yra būtent „vartojama“. Vis dažniau į ją žvelgiama tik per vartotojiškumo prizmę. „Mėsainį greitai suvartojame, greitai pamirštam jo skonį. Panašiai ir greito vartojimo žiniasklaida – skaitome daug, bet tai palieka mažai minčių. Be to, kaip ir greito maisto atveju, tokios žiniasklaidos vartojame per daug“,– kalbėjo IQ elektroninių leidinių vyriausiasis redaktorius Mantas Dubauskas.Vis dėlto, anot M. Dubausko, yra poreikis gauti ir kokybišką mėsainį, už kurį norėtum mokėti gero antrojo patiekalo kainą. Galbūt ir „greitos žiniasklaidos“ kontekste gali būti skirtumai tarp „pigios“ ir kokybiškos žiniasklaidos?
Vienas iš akivaizdžių iššūkių „greitos žiniasklaidos“ pasaulyje – prastėjančios rimtos ir analitinės žiniasklaidos pozicijos. Kaip pastebėjo M. Dubauskas, yra nustatyta, kad dabartiniame žiniasklaidos pasaulyje keičiasi tiriamosios žurnalistikos poreikis.Tiriamoji žurnalistika yra brangi ir lėta, todėl tipinės žiniasklaidos priemonės jos vis labiau vengia. Daugiau nei pusę žurnalistinių tyrimų finansuoja nevyriausybinės organizacijos. „Lietuvoje situacija dar prastesnė, visų pirma todėl, kad mūsų nevyriausybinės organizacijos vis dar silpnos,“ – teigė M. Dubauskas.
„Mes vis daugiau savo laiko skiriame medijoms. Daugiau nei 8 valandas per parą naudojamės kokiomis nors medijomis. Tačiau kartu mums tereikia vieno baito pramogų ir vienos minutės žiniasklaidos. Mes tik nuskanuojame portalų antraštes ir todėl skaitymo ir žiūrėjimo įgūdžiai bemaž sutampa,“ – šiuolaikinio informacijos vartotojo įpročius apibendrino A. Nugaraitė.
Tokį pasaulį VDU profesorius Gintautas Mažeikis pavadino poapokaliptiniu. „Žiniasklaida gyvena banalybėje. O technologijos tarnauja šioms banalybėms. Taip atrodo mūsų pragaras, mūsų poapokaliptinis pasaulis,“ – bandė dramatiškai apibūdinti žiniasklaidos kuriamą realybę G. Mažeikis. Vis dėlto ir jis pripažino, kad technologinės priemonės gali sukurti langus į solidžią ir rimtą informaciją – per nuorodas į gilesnius tekstus, kurie skirti mąstantiems žmonėms.
