Prieš kelis dešimtmečius Panevėžyje daugėjo ne vien daugiabučių ir gamyklų. Buvo kuriama ir nematomoji miesto pusė. Šaltojo karo metais Aukštaitijos sostinės požemiuose pastatyta daugiau nei keturios dešimtys slėptuvių apsisaugoti nuo branduolinio ginklo. Jose – viskas, ko reikia išgyventi: dujokaukės, telefono ryšys, generatoriai, dyzelino talpyklos, poilsio kambariai su lovomis, spintomis ir patalyne jose, su lentynomis maisto produktams sandėliuoti.
Vienintelė Panevėžyje oficiali slėptuvė Sietyno gatvėje neišsiskiria iš kitų pastatų: geltonų plytų mūro siena ir žalios šarvuotosios durys. Jų raktą mieste teturi trys žmonės.
Pasakojama, kad Sovietų Sąjungoje taip stropiai rengtasi karui su Vakarais, kad kai kuriose slėptuvėse buvo pasiruoštos netgi didžiulės talpyklos geriamojo vandens.
Dabar dauguma iš tarybinių laikų išlikusių slėptuvių apleistos ir seniai nebenaudotinos pagal pirminę paskirtį.
Masiškai bėgtų
2010 metais įsigaliojus naujos redakcijos Civilinės saugos įstatymui, slėptuvių gyventojams nebeliko. Pasikeitė ne vien slėptuvės sąvoka, bet ir pati koncepcija.
„Slėptuvės buvo skirtos slėptis žmonėms nuo cheminio, radiacinio užterštumo. Bet kiek po žeme ilgai išgyvensi? Europoje į visuomenės saugumą žiūrima kitaip. Apie nelaimę, tarkim, karą, sužinoma iš anksto, todėl tikslas yra žmones išvesti į saugią zoną, o ne paslėpti po žeme“, – sako buvęs ilgametis civilinės saugos specialistas Juozas Ragelis.
Dabar jei kiltų karas, Lietuvos pašonėje sprogtų branduolinė elektrinė, šalies piliečiai privalėtų evakuotis. Tokią gelbėjimosi būdą numato šiuo metu galiojantys teisės aktai.
Galimybė sulįsti po žeme teliko aukštiems pareigūnams, valstybinių įstaigų vadovams – Ekstremalių situacijų komisijai ir Ekstremalių situacijų operacijų centrui, kurie koordinuotų gelbėjimo operacijos veiksmus masinės nelaimės atveju.
Šeši metrai po žeme
Panevėžyje tėra vienintelė oficiali slėptuvė Sietyno gatvėje, priklausanti Savivaldybei ir Priešgaisrinei gelbėjimo valdybai. Niekuo neišsiskirianti iš kitų pastatų, geltonų plytų mūro siena ir žalios šarvuotosios durys. Jų raktą mieste teturi trys žmonės. Vienas iš jų – Savivaldybės Civilinės saugos skyriaus specialistas Justas Laurinavičius.
Leidžiamės laiptais ir mus pasitinka masyvios metalo durys. Nelaimės atveju jos turėtų būti hermetiškai uždarytos. Dabar – praviros, net vyrui sunku jas pastumti.
Slėptuvė, į kurią kritiniu atveju susirinktų apie 30 aukštų Panevėžio pareigūnų, užima per 600 kv. metrų ir įrengta 6 metrai po žeme. Mobilieji telefonai čia nieko verti – ryšio nėra. Pasak J. Laurinavičiaus, ištikus nelaimei čia būtų prijungtas internetinis ryšys, atnešti nešiojamieji kompiuteriai.
Slėptuvė vietoj muziejaus
Kadaise buvusi kone prabangi slėptuvė dabar telikusi švari. Ant dviviečių poilsio kambarių durų kabo lentelės, žyminčios, kam jie skirti: apskrities viršininkui, ekstremalių situacijų komisijos vadovui ir kitoms „viršūnėlėms“. Kambarėliuose – po dvi lovas, po dvi spinteles ir spintą.
Nors kai kurios jų jau be rankenų, bet lentynose tebepūpso nuo sovietmečio užsilikusios pagalvės. Slėptuvė įrengta sovietmečiu rengiantis karui, bet pagalvota ir apie šiokį tokį patogumą: „apartamentai“ iškloti kilimais, kadaise buvusiais raudonais.
Trijuose darbo kabinetuose išrikiuoti mokykliniai suolai. Ant jų po „antikvarinę vertybę“ – laidinį telefoną. Paliktas ir senas kompiuteris. Dabar jie tik butaforija. Ant sienų – plakatai su visos apskrities chemiškai pavojingais, rizikingais objektais. Pavyzdžiui, „Ekrano“ gamykla miestui grėsmę kėlė dėl į aplinką patekti galinčio 10-ies tonų natrio šarmo, 68 tonų neorganinių rūgščių, „Lietkabelio“ lakų ir skiediklių saugykloje sandėliuota 22 tonos šių cheminių medžiagų, „Semos“ spirito sandėlis į chemiškai pavojingų objektų sąrašą pateko dėl 1040 tonų nedenatūruoto spirito, dvi „Panevėžio energijos“ katilinės – dėl 383 tonų sieros rūgšties.
Slėptuvėje įrengti du tualetai su kriauklėmis, tebeveikia rankų džiovintuvas. Nors bunkeris skirtas aukštiems pareigūnams, tačiau sovietmečiu nebuvo pasirūpinta net ir jiems geresnėmis higienos sąlygomis. Slėptuvėje nėra nei dušų, nei vonios.
Nelaimės atveju slėptuvę elektra aprūpintų generatorius. Čia pat ir dyzelino talpyklos, tiesa, dabar tuščios.
Iš buvusių kelių dešimčių vienintelė Savivaldybei likusi slėptuvė atlieka turistinio objekto funkciją. Čia į ekskursijas įsiprašo pasižvalgyti po žeme trokštantys smalsuoliai ir mokinukai.
Benamiams ir turistams
Kai prieš šešetą metų valstybė nusprendė, kad slėptuvės po žeme jai nebereikalingos, dalis jų pateko į privačias rankas. Vienos, paliktos laiko tėkmei, apgailėtinai apleistos ir apšnerkštos, kitose šeimininkauja benamiai, dar kitos paverstos sandėliais arba pritaikytos vilioti turistams.
Į „Panevėžio stiklo“ įmonės slėptuvę, skirtą maždaug tūkstančiui žmonių, seniai niekas nėra kojos įkėlęs. Bendrovės senbuviai juokauja, kad ten turbūt jau veisiasi krokodilai ir piranijos, mat ir anais laikais bunkeris dažnai būdavo apsemtas ir jį patekti galima tik mūvint aulinius. O dabar nė masyvių slėptuvės durų atidaryti neįmanoma.
Užuovėja nuo masinės tragedijos turėjusioje būti K. Paltaroko gimnazijos slėptuvėje, įrengtoje 1957-aisiais, 100 kv. m patalpoje būta trijų miegamųjų: vienas 60 kv. m ir du po 30 kv. m, tualetai ir netgi dušai. Dabar čia mokyklos sandėlis. Pasak už įstaigos ūkio reikalus atsakingo direktoriaus pavaduotojo, sunku suvokti, kaip tokioje slėptuvėje įmanoma išgyventi – dėl prastos vėdinimo sistemos jau po paros žmonės uždustų.
Nors oficialiai slėptuvių, pritaikytų masinei evakuacijai, neliko, kai kurios Panevėžio gamyklos jas iki šiol prižiūri. Viena tokių išlikusi „Lietkabelio“ įmonės požemiuose.
Įrengta 1980–1983 m. ji buvo skirta gamyklos darbuotojams priglausti.
Pasak įmonės generalinio direktoriaus Sigito Gailiūno, nors slėptuvėje lovų nėra, tačiau ekstremaliems atvejams parengtas elektros generatorius, veikia vėdinimo sistema, įrengtos ugdymo klasės.
„Nedarome iš slėptuvės kokio nors gynybinio objekto, bet prireikus galėtume priglausti ne vien įmonės darbuotojus“, – teigia S. Gailiūnas.
Tinka ir daugiabučių rūsiai
Paprastiems piliečiams vietoj anksčiau gyventojų apsaugai numatytų sovietinių, giliai po žeme įrengtų slėptuvių dabar nelaimės atveju būtų siūloma prisiglausti vadinamuosiuose kolektyvinės apsaugos statiniuose. Panevėžyje tokių, pažymėtų specialiu ženklu, mėlynu trikampiu oranžiniame kvadrate, yra 93-ys. Daugiausia – mokyklų, vaikų darželių sporto ir aktų salės, taip pat geležinkelio, autobusų stočių laukimo salės, miesto teatrai, Panevėžio arena, pramonės įmonių patalpos ir netgi bažnyčios.
Savivaldybės Civilinės saugos skyriaus duomenimis, ekstremaliais atvejais šiose vietose galėtų tilpti 48 457 žmonės. Tai yra tik pusę Panevėžio gyventojų. Pavojingą metą kolektyvinės apsaugos statiniuose tektų išgyventi išties ankštai – jei į juos susirinktų visi planuojami 48 457-i, vienam žmogui tektų vos 1,2 kv. m.
Skaičiuojama, kad dar apie 75 tūkst. panevėžiečių nelaimės atveju sutilptų 758-ių daugiabučių namų rūsiuose.
Visos šitos vietos skirtos tik trumpalaikei, iki 72 val., gyventojų apsaugai, pavyzdžiui, nuo gamtos stichinių nelaimių, pramoninių avarijų. Kilus karui panevėžiečiams beliktų gelbėtis patiems – bėgti kaip kad Sirijos pabėgėliams.
Panevėžio civilinės saugos specialistai mano, kad, ištikus nelaimei, kolektyvinės apsaugos statiniai liktų pustuščiai. Kai prieš keletą metų bendras pratybas su lietuviais rengę Danijos kariškiai Panevėžio civilinės saugos specialistų paprašė pristatyti miesto parengties ekstremalioms situacijoms planą, kaip per dešimt dienų evakuotų miestą, nustebo iš panevėžiečių išgirdę, kad per tiek laiko 70–80 proc. patys savo transportu išvažiuotų, o Savivaldybei būtų svarbiausia pasirūpinti ligoniais, neįgaliaisiais ir nebeturinčiaisiais jėgų trauktis.
Tačiau ir numatytosios vietos greitai nebeatitiks kolektyvinės apsaugos statiniams keliamų reikalavimų. Pasak J. Laurinavičiaus, parengtame, tačiau Vyriausybės dar nepatvirtintame projekte numatoma, kad masinėse užuovėjose nuo nelaimių privalo būti pasirūpinta žaidimų zonomis vaikams ir netgi vieta augintiniams – įrengti voljerai šunims. Jei projektas bus patvirtintas, nebus išvengta kuriozinės situacijos.
„Švietimo įstaigų teritorijoje vedžioti šunis draudžiama, o mes turėtume pasirūpinti voljerais jiems“, – svarsto J. Laurinavičius.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
U. Mikaliūno nuotr.
