Apie pedikuliozę 5-ojoje vidurinėje mokykloje prabilusios mamos gailisi: į jų vaikus dabar žvelgiama tarsi į raupsuotuosius. Kitos miesto švietimo įstaigos tėvai į Savivaldybės ketinimus pažaboti plintančias utėles abstrakčiomis rekomendacijomis žvelgia nepatikliai: nors leidimus tikrinti vaikus jie pasirašė dar prieš pusantro mėnesio, per tą laiką nė karto taip ir neapžiūrėta, ar mokinių galvose neknibžda parazitų. Pedikuliozę pagrįstai jau galima vadinti šių dienų rykšte – Panevėžio vaistinės medikamentų nuo utėlių per pastaruosius porą mėnesių pardavė penkis kartus daugiau nei pernai tuo pačiu laiku.
Raštiški sutikimai
nereikšmingi
„Ąžuolo“ vidurinės mokyklos mokinės mama ponia Justina neslėpė apmaudo dėl švietimo įstaigos abejingumo. „Mokyklos ignoruoja pedikuliozės problemą, neva ne prestižas apie tai viešai kalbėti. Kas iš tų rekomendacijų, jei sutikimą, kad leidžiu savo vaiką patikrinti, pasirašiau dar prieš 1,5 mėnesio, tačiau iki šiol nė karto mokiniai nebuvo apžiūrimi“, – kalbėjo moteris. Jos vaikas iš mokyklos jau ne kartą grįžo utėlėtas. Paskutinį kartą – praėjusią savaitę. „Kas vakarą vaiko galvą tikrinu. Apžiūriu net pas dukrą atėjusius draugus. Baisu, kad utėlėmis namai nebūtų užleisti. Nebežinau, ko čia imtis – ir plaukus kietai rišu, ir namus dezinfekuoju, ir drabužius, patalynę virinu, ir vaistus nuo pedikuliozės perku. Bet kiek šitaip dar gali tęstis?“ – piktinosi ir stebėjosi ponia Justina.
Moteris neslėpė, kad apie jos šeimą kamuojančią problemą dukters pedagogams neišdrįso pranešti net anonimiškai. „Mano draugė 5-ojoje vidurinėje bandė su mokytojais kalbėtis. Baigėsi tuo, kad buvo pareikšta, jog tai tik kelių isteriškų mamų kalbos. Dabar ta klasė vadinama utėlėta. Žinodama, kuo baigėsi skandalas 5-ojoje, vien dėl savo vaiko ramybės tos problemos nekeliu“, – pripažino pašnekovė.
Anot jos, utėlėtumas jau tapo masinė problema mieste. „Vienos draugės vaikas utėlių parsinešė iš darželio, kitos du vaikai – iš „Minties“, „Ažuolo“ vidurinių“, – pasakojo moteris. Kad pedikuliozės mastai auga, nors mokyklos nuo šios problemos praktiškai kaip ir atsiriboja, poniai Justinai vaistinėje patvirtino farmacininkė. Nedrąsiai pasiteiravus, ar vaistų nuo pedikuliozės teiraujasi ir daugiau žmonių, farmacininkė pripažino, kad pastaruoju metu dėl to į vaistininkus panevėžiečiai kreipiasi vos ne dažniau nei dėl peršalimo ligų.
Situacija negerėja
Panevėžietei nesuvokiama, kodėl civilizuotais laikais utėlėtumui tapus nebevaldomam, mokyklos, teisindamosi netobulais teisės aktais, nesiima kardinalių priemonių jai spręsti. „Per vieną dieną galima pereiti mokyklą ir patikrinti vaikus. Nejaugi aš savo vaikų turiu nebeleisti į mokyklą, kad utėlėmis neužsikrėstų? Ir kaip patys mokytojai nebijo į namus parsinešti tų gyvių?“ – stebėjosi moteris.
Triukšmą dėl pedikuliozės 5-ojoje vidurinėje mokykloje pakėlusios mamos dabar jaučiasi kaltos prieš savo vaikus. „Niekas nepagerėjo. Tik po spaudoje pasirodžiusių straipsnių klasė, kurios tėvai prabilo apie tą problemą, mokykloje tapo raupsuotąja pradedant auklėtoju, baigiant vaikais. Yra toje mokykloje tokių tarybinio mąstymo pedagogų, kurie nesuvokia, kaip galima viešai apie tai kalbėti“, – buvo nusivylusi viena iš mamų, nebeapsikentusi dėl nuo spalio mokykloje išplitusių utėlių ir prabilusi spaudai.
Moteriai keista, kaip ne tik mūsų visuomenė, bet ir šviečiamąjį darbą turintys atlikti pedagogai pedikuliozę vis dar vertina ne kaip kasdienį, o neva tik nevalyviesiems būdingą gėdingą reiškinį. „Kaip galima kalbėti apie problemos sprendimą, jei pedagogai nesugeba vaikams išaiškinti, kad utėlėmis gali užsikrėsti ir tvarkingos šeimos?“ – mamos pasitikėjimas pedagogais gerokai susvyravo. Moteris dabar skausmingai prisimena, kaip jos vaikas, apsikabinęs kojas, maldavo niekam neprasitarti, kad jis iš mokyklos grįžęs utėlėtas. Vis dėlto dėl savo ir kitų vaikų higienos susirūpinusi mama apie parazitus prasitarė tėvų susirinkime, „Kaip tėvai reaguoja, taip ir vaikai. Vis dėlto atsirado tokių, kurie savo atžaloms papasakojo ir turbūt dar pridūrė, kad niekam nesakytų. O įsivaizduokit, ką reiškia vienuolikmečiui pasakyti, kad jis niekam neprasitartų? Tai jau ne asocialių šeimų problema. Kodėl užsienyje į pedikuliozę sugebama žvelgti ne kaip į žeminamą dalyką. Ten viešai kalbama apie tai, kad vaikai rudenį į mokyklas sugrįžta turėdami utėlių“, – lietuvių nesugebėjimu suvokti problemos esmę stebėjosi mama.
Plačiau skaitykite kovo 20 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Skaudžiai mokykloms kirtusi XXI a. rykštė – pedikuliozė – plinta nebesustabdomai.
