Priblokšti ir prislėgti.
Visiškai juodas fonas ir tik baltai jame įrašytos aukų pavardės bei amžius. Toks šiandien pirmasis nacionalinio Prancūzijos dienraščio „Liberation“ puslapis – kuklus ir bene geriausiai atspindintis liūdesį bei gedulą, kuris šiandien paskandino visą šalį.
„Nacionalinė drama“, „šalį sukrėtusi nacionalinė tragedija“, „Prancūzija pašiurpusi“, „mes visi esame žydai“, „žuvo visų mūsų vaikai“, „jis pasikėsino į mūsų valstybę“, „jis šovė į kiekvieną iš mūsų“, – skelbia šalies žiniasklaida po to, kai pirmadienį šalies pietvakariuose esančioje Tulūzoje žudikas prie žydų mokyklos nušovė trijų vaikus ir rabiną.
Šalia vaikų ir mokytojo rabino „Liberation“ skelbia trijų karių pavardes. Kovo 11 bei 15 dienomis jie taip pat buvo šaltakraujiškai nužudyti Tulūzoje ir netoli jo esančiame Montobane. Manoma, jog visų šių žudynių autorius – tas pats asmuo, greičiausiai buvęs karys, apimtas radikalių nacistinių kliedesių. Kariai buvo juodaodžiai, kilę iš Antilų salyno, ir musulmonai.
„Mes staiga tapome nusviesti į vieną iš tų dramų, kurios paprastai vyksta tolimose, karo ir terorizmo draskomose šalyse, dramų, kurios civilizuota vadinamą mūsų visuomenę iš principo aplenkia“, – rašė Tulūzos regione platinamas dienraštis „La Depeche de Midi“.
Vedamuosiuose Prancūzijos žiniasklaida šiandien bene labiausiai sveikina prezidento rinkimų kampaniją pristabdžiusių, debatus ir kitus renginius nukėlusių politikų rimtį. Dramos akivaizdoje šalis ir jos politikai sugebėjo susitelkti į vieningą kumštį.
„Tokio siaubingo nusikaltimo akivaizdoje nebėra nei kairės, nei dešinės, nei centro, nei žydų, nei musulmonų bendruomenių, nebėra seniai čia gyvenančių ir ką tik pilietybę gavusių prancūzų. Yra tik viena ir vieninga šalis, susitelkusi pasipiktinimo bei užuojautos aukoms ir jų šeimoms dvasioje“, – konstatavo šiaurės regiono dienraštis „La Voix du Nord“.
„Ko gali būti verti kivirčai dėl biudžeto deficito, išėjimo į pensiją amžiaus arba perkamosios galios, kuomet jauni mūsų prancūzai gauna kulką į kaktą vien todėl, kad jie yra žydai?“ – pritarė „Le Journal de la Haute Marne“.
„La Nouvelle Republique du Centre-ouest“ šoką ir nacionalinę vienybę pirmiausia aiškina faktu, jog Prancūzija iki šiol nebuvo patyrusi tokios dramos: „Iki šiol joks beprotis nedrįso užsipulti tokių institucijų kaip armija ir mokykla. Todėl nežmoniškas jo veiksmas šalį sustingdė siaube“.
„Per kelias valandas nacionalinė vienybė nutildė partinius lojimus ir žemus kandidatų vaidus. Tai gerai. Bet kiek laiko tai tęsis?“ – rimties ir vienybės ilga trukme suabejojo regioninis dienraštis „Midi Libre“.
„Tarpas, kuris skiria teisėtą solidarumą ir užuojautą žydų bendruomenei bei galimą šios dramos išnaudojimą politiniams tikslams, yra siauras. Kol kas visi kandidatai išvengė paslydimų“, – konstatavo „Liberation“
„Prancūzija neturi likti sustingusi. Ji turi savęs klausti, kad geriau apsaugotų visus savo piliečius, kaip sako mūsų Konstitucija: neatsižvelgiant į jų kilmę, rasę arba religiją“, – ragino dešinysis dienraštis „Le Figaro“.
Visa žiniasklaida taip pat mirga pranešimu, jog Tulūzoje ir jos regione prevencinis priemonių prieš terorizmą planas „Vigipirate“ buvo pakeltas į aukščiausią, „purpuriniu“ vadinamą lygį – šito Prancūzijoje dar niekada nėra buvę.
Daugiau nei 200 policijos pareigūnų be perstojo ieško žudiko. „Būtina padaryta viską, kad žudikas būtų kaip galima greičiau surastas. Tai – prioritetų prioritetas ir jis turi būti iškeltas aukščiau visų nesutarimų bei skirtumų. Taura tai privalo padaryti vardan aukų“, – svarstė „Le Journal de la Haute Marne“.
„Vidaus priešas“, „priešas numeris vienas“, – taip vadinamas paslaptingu kol kas liekantis „šaltakraujis ir nužmogėjęs“, motoroleriu važinėjantis ir stambaus kalibro, sunkiu, paprastiems banditams nepatogiu ginklu savo aukas kertantis žudikas.
