Klastingą ligą – vėžį – įveikusi fotomenininkė Eglė
Mėlinauskienė tvirtina, kad netikėta diagnozė ir metus vykusi kova su ja
privertė į gyvenimą pažvelgti visiškai kitomis akimis. Mirties nesureikšminanti
moteris teigia jaučianti tik didelį laikinumą šioje žemėje.
Pasak Eglės, skubėjimas, komforto siekimas, stresai dėl užimamų pareigų, nenuvalytų namuose dulkių ar šeimai nepagamintų pietų iš tiesų tėra nereikšmingi dalykai mūsų vieninteliame gyvenime. Iki ligos kiek galima daugiau save atidavusi darbui, dabar moteris tikina daranti tai, kas jai suteikia malonumo.
Fotografiją kažkada laikiusi pernelyg egoistišku užsiėmimu, moteris važinėja po Lietuvą savo nuotraukomis liudydama žmonėms apie gyvenimo laikinumą. E.Mėlinauskienės darbuose – skausmo, nerimo, laukimo ir vilties kupinos akimirkos iš sergančiųjų vėžiu gyvenimo ligoninėje. Prieš penketą metų atsiųstas išbandymas Eglei tapo riba, nuo kurios prasidėjo naujas – gyvenimo sau – etapas.
Užklupo visai sveiką
Į Agnės Zuokienės visuomeninį krūties vėžio prevencijos projektą “Nedelsk” Eglė teigia įsitraukusi norėdama grąžinti skolą už ypatingą dovaną – antrą gyvenimą. “Ta liga, kad ir kaip save ramintum, palieka žymę tavo mąstyme, šeimoje, giminėje. Kai pradėjau sveikti, supratau, kad Dievas man davė antrą gyvenimą, todėl negaliu užsidaryti savyje.
Turiu dalytis įgyta patirtimi, nes pati susirgdama visiškai nežinojau, kas tas vėžys”, – kalbėjo fotomenininkė. Liga moterį užklupo visiškai netikėtai ir nepasirengusią – po dukters gimdymo jai taip ir neteko susidurti su medikais. Eglė netgi neturėjo savo ambulatorinės kortelės pas šeimos gydytoją. “Pasirodo, vėžys nesirenka žmogaus nei pagal amžių, nei pagal sveikatą”, – sako E.Mėlinauskienė. Ir jos giminėje nė vienas nėra sirgęs šia klastinga liga. Pasak moters, įsitikinimas, kad vėžys – tik paveldima liga, tėra mitas. “Didesnė dalis ligonių dėl to negali kaltinti genų. Žmogus nebesugeba prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio, patiria stresą, gyvena ypač intensyviai. Vėžinės ląstelės tik ir laukia, kad galės prabusti”, – perspėjo Eglė.
Dabar, žvelgdama atgal, E.Mėlinauskienė svarsto: galbūt neteisinga tvirtinti, kad vėžys užklumpa netikėtai. “Ne visada veikiame tai, ką reikia, įsisukame į ratą kaip voverės ir pamirštame save. Tačiau neatliktų darbų kasdien vis daugėja, nebelieka laiko aplinkiniams, šeimai, kol liga sustabdo”, – apie suprantamus, tik pačiam žmogui netikėtus pokyčius kalbėjo Eglė. Jai, turinčiai nekilnojamojo turto vadybos magistro laipsnį ir uoliai dirbusiai pagal įgytą specialybę, gyvenimas sustojo metams. “Atsirado laiko pamąstyti, kaip aš gyvenau ir kiek man dar liko. Galvojau, kad nieko dar gero nepadariau, dukra dar tokia maža”, – pasakojo Eglė.
Plačiau skaitykite sausio 28-29 d. “Sekundėje”.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.lt
Nuotr. iš asm. arch. Pasak E.Mėlinauskienės, turint tik pilnas kišenes pinigų į Nepalą vykti neverta. Šioje kelionėje svarbiausia – dvasinis nusiteikimas.
