Privačios specializuotos chirurginės ir ortopedinės klinikos savininkė ir direktorė gydytoja Vitalė Bružienė, daugiau kaip prieš penkerius metus nusprendusi kurti savo kliniką, specialiai ieškojo mūsų mieste vietos, kad namus ir darbovietę galėtų įkurti šalia. Tokį medikės norą lėmė jos įsitikinimas, kad darbovietė yra lygiai tokie pat namai, kaip ir tie, kuriuose dirbantis, veiklus žmogus paprastai praleidžia tik vėlyvus vakarus ir naktis: pastarieji – tai vieta, kur ruošiama vakarienė, trumpai bendraujama su šeima, miegama, o pirmieji – vieta, kur gyvenama ir dirbama.
Mano darbas – mano namai
“Mano diena neskirstoma į darbo valandas, pietų, poilsio laiką ir pan. Modelis “mano darbas – mano namai” man visiškai priimtinas. Man patinka, kad galiu ramiai atsipalaiduoti nors ir darbo dienos pradžioje, jei to prireikia, arba visaverčiai ir produktyviai dirbti vėlyvą vakarą”, – tvirtina J.Bielinio gatvėje įsikūrusios UAB “Gyd. V.Bružienė ir kolegos” savininkė bei vadovė.
Jei, kaip sakoma, vėjai bus palankūs, ateinančią vasarą gydytojos darbo vieta jos namais taps tikrąja to žodžio prasme, nes juos medikė su vyru yra nutarusi perkelti po tuo pačiu stogu, kur įkurta klinika. Kaip pusiau juokais, pusiau rimtai kalba ponia Vitalė, po penkerių įstaigos gyvavimo metų prireikė ją praplėsti, o kad nebereikėtų iš darbo bėgioti į šalia esančius namus, nusprendė ir gyvenamąsias patalpas įrengti po tuo pačiu stogu.
Klinika vietoje parduotuvės
V.Bružienės klinikoje iš tikrųjų jauku ir šilta lyg tikruose namuose. “Mano pacientai – mano svečiai. Noriu, kad jie čia jaustųsi laukiami ir būtų priimti jaukioje aplinkoje. Apžiūros kabinetų įrengimo galimybes lemia Visuomenės sveikatos centro bei gydomųjų (ypač chirurginių) procedūrų griežti reikalavimai, tad vieta fantazijai – tik laukiamasis ir galbūt mano pačios darbo kabinetas.
Laukiamasis – ne tik vieta, kur laukia pacientai. Radę minutę laiko, čia ant minkštasuolio su puodeliu kavos ar pavartyti laikraščių, šiaip paplepėti prisėda ir savi darbuotojai. Kuo dažniau ir geriau žmogus atsipalaiduoja, tuo produktyviau jis dirba”, – įsitikinusi privačios klinikos vadovė.
Kaip prisimena ponia Vitalė, pastate, kuriame įkurta klinika, anksčiau buvo kamazų dalių parduotuvė. Oi, anot medikės, kiek teko įdėti darbo, kad buvusi prekybvietė pavirstų į medicinos įstaigą!
Ryškios spalvos – tik ne namuose
Pašnekovės įsitikinimu, namų, o tuo labiau darbo vietos, interjeras neturi trukdyti dirbti ir siekti pagrindinio tikslo: aplinka turi nekristi į akis, nes ne žmogus privalo įsilieti į aplinką, bet aplinka į žmogų. Būtent todėl savo įstaigoje panevėžietė nenorėjo jokių ryškių, akiai neįprastų, supermodernių, nenatūralių spalvų, pernelyg ryškios šviesos, ausis rėžiančių garsų, ekstravagantiškų formų. Tam, jos manymu, geriausiai tiko skaidri šviesiai pilka, balta sienų, lubų, grindų, biuro įrangos spalva bei smėlio ir melsva spalvos – tokie yra baldai, smulkios interjero detalės, tokios spalvos vyrauja pačios darytose fotografijose, kabančiose ant sienų.
Tamsios spalvos odinis minkštasuolis laukiamajame – patogi vieta sėdėti ar net pasnausti: nebaisu, jei jį suteps su batukais susirangęs vaikas, kas nors atrems šlapią skėtį. “Mėgstu ryškias spalvas, tačiau ne gyvenamajame name. Kai kūriau kliniką, neprašiau jokio dizainerio paslaugų – viską sprendžiau pati. Maniau, tegul ir nebus taip stilinga, bet svarbu, kad man bus gerai. Kai darėme pacientų apklausą dėl įstaigoje esančios aplinkos, negavome jokių pastabų”, – džiaugiasi jos savininkė ir direktorė.
Ir mažiems, ir suaugusiesiems
Įstaigos laukiamajame visada tyliai groja rami populiari klasikinė ar lengvoji muzika. Ant centrinės sienos – trys Baltijos jūros pakrantės nuotraukos, sukeliančios malonius vasaros prisiminimus. Kitoje pusėje ant kolonos kabo vienos iš Neringos kopų fotografija, toliau ant sienos – rūke skendinčios kalnų viršūnės, primenančios medikei nuostabų pačios kopimą į kalnus.
Gėlės, kriauklės, akmenys, sausos jūržolės, vandenyje besimaudantys ar lempos atokaitoje besišildantys vėžliukai yra ne tik gražu suaugusiesiems, bet ir didžiulis džiaugsmas vaikams. “Man tai – suvenyrai iš nepamirštamos kelionės po Islandiją. Didžiąją kriauklę gabenausi net iš Meksikos!” – pasakoja V.Bružienė.
Specialiai mažiems vaikams klinikoje yra skirta žemutinė laukiamojo zona. Joje ant grindų, prie direktorės kabineto durų, sėdi iš Švedijos atkeliavęs žaislinis beždžioniukas, čiulpiantis pirštą ir lyg moralizuojantis, jog taip daryti nelabai gražu. Šalia kopijavimo aparato – originaliai kurkianti varlė, konstruktorius, du minkšti meškinai ir, žinoma, ant stalelio – saldainiai mažiesiems svečiams pavaišinti. Suaugusieji gali paskaityti apie sveikatą, pavartyti įdomių knygų.
Būtina žaluma
“Mano kabinetas – tai vieta, kurioje tvarkau įvairius dokumentus, rašau straipsnius, rengiuosi operacijoms, skaitau elektroninę ir pašto korespondenciją, kalbuosi su pacientais, generuoju įvairias idėjas, kartais geriu kavą, pavartau kelionių ir artimųjų nuotraukas, paganau akis pro langus. Man patinka erdvė, šviesa. Kabinetui daugiau ploto skirti negalėjau, todėl pasirinkau mažą, bet su dideliais langais į gatvę kampelį. Neįsivaizduoju savęs prie tradiciškai didelio, raudonmedžio ar kitos sodrios spalvos direktoriško rašomojo stalo su prabangiais vardiniais rašikliais”, – atvirai pasakoja ponia Vitalė.
Pašnekovei, be šviesos, didelių langų, erdvės už jų, būtina ir žaluma: gėlės ant lango ir keletas malonių, įkvepiančių smulkmenų: amerikietės kolegės dovanota vaza, kurioje – žiupsnelis Sacharos smėlio (per šią dykumą medikei teko lėkti visureigiu motociklu), dykumų augalas, galintis ištverti be drėgmės net metus, o, užpylus jį vandeniu, išsiskleidžiantis ir sužaliuojantis per porą valandų, vadinamas Jericho rože, uolos gabalėlis iš Kilimandžaro viršūnės, kurią gydytojai pavyko pasiekti. Ant kabineto sienų irgi pilna fotografijų ir dvi iš jų – trimečio anūko Pauliaus ir pusantrų metukų anūkės Vitos.
Turi jaustis patogumas
Trijų aukštų UAB “Gyd. V.Bružienė ir kolegos” pastate šiuo metu įrengta keletas patalpų: rūsyje – mankštos, masažo, fizioterapijos, grožio procedūrų kabinetai, pirmame aukšte – laukiamasis ir pacientų apžiūros kabinetai, antrame – visas operacinis blokas. Pastarojo, kaip teigia medikė, plėsti nėra reikalo, o štai kiti du aukštai platinti jau pradėti: viršutiniame bus 3 nauji kabinetai, apatiniame – sporto salė su pagalbinėmis patalpomis.
Nors praplėtusi kliniką panevėžietė ketina keltis gyventi su vyru dalyje jos patalpų, namų muziejumi ji sako neketinanti paversti. “Namai turi būti ta vieta, kurioje jaustųsi patogumas. Mano namai muziejumi tikrai nebus – jų interjeras bus minimalistinis. Daiktų priežiūra, dulkių valymas reikalauja laiko, o aš jo tam neturiu. Galbūt kai būsiu pensininkė, man to norėsis, bet kol kas kambarius papuošiu tik pačiais mieliausiais daiktais – keliais suvenyrais iš gražiausių pasaulio šalių ir būtinai – gėlėmis”, – pasakoja pašnekovė.
Ne itin norėdama išduoti paslapties, kokius namus ketina kurti, chirurgijos specialistė tik prasitaria, kad naujuose namuose bus vienas bendras kambarys ir keli miegamieji. Pagaliau, pasak V.Bružienės, ne taip jau ir svarbu išskirtinis interjero grožis, kai jų šeimininkai nėra labai prisirišę prie namų.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
