Didieji kraustymosi metai. Taip Gintarė Lukšytė apibūdina savo gyvenimą. Tik iškrausčiusi lagaminus po kelionės į Kiniją, ji jau pakavo per ketverius metus Vilniuje užgyventą turtą, vežė jį į Panevėžį. Paskui iš dėžių į kelioninius krepšius vėl gulė patys reikalingiausi daiktai, kurių prireiks gyvenimo pradžiai Vokietijoje. Frizoitės miestelyje ji įsikurs neilgam, po metų keliaus į Miuncheną ar Berlyną. Baigusi studijas – atgal į Lietuvą. Toks Gintarės linksmųjų kalnelių maršrutas. Į juos įšokti merginai drąsos nepritrūko, baimę nugalėjo naujų potyrių troškulys.
Studijos akademijoje –
sėkmė
G.Lukšytė užaugo septynių vaikų šeimoje Panevėžyje. Baigusi Vytauto Žemkalnio gimnaziją mergina taikė į Dailės akademiją. Kaip dabar pamena, vilčių įstoti buvo nedaug. Matydama, kad tokių pat norų turintys moksleiviai lanko privačias pamokas ir intensyviai rengiasi stojamiesiems, Gintarė nesijautė esanti labai stipri konkurentė, nors ir baigė dailės mokyklą.
„Rizikavau, nes buvo labai nedidelis procentas, kad įstosiu. Kiti lankė visokius kursus, pažino dėstytojus. Bet man pasisekė“, – „Sekundei“ pasakojo ketverius metus profesionalios vitražininkės diplomo Vilniuje siekusi mergina.
„Buvau į stojimų lapą prirašius ir kitų specialybių, pavyzdžiui, meno pedagogiką. Bet nesu tikra, ar būčiau ten mokiusis“, – abitūros metais sudėliotas būsimo gyvenimo alternatyvas prisiminė Gintarė.
Dažną menininką, net ir ne meno pedagogiką baigusį, kelias atveda į mokyklą. Tačiau dailės mokytojos darbas Gintarei – ne pats artimiausias: „Nežinau kodėl, bet mokytoja būti nesvajoju, nes žinau, koks tai alinantis darbas. Mano mama – darželio auklėtoja. Mačiau, kiek daug tu turi atiduoti vaikams. Manau, kad tokiam darbui žmonės turi turėti pašaukimą.“
Istorija tęsiasi
Vokietijoje
Vis dėlto gyvenimas taip susiklostė, kad Gintarė atsidūrė Vokietijoje, trijų vaikų šeimoje. Mažame miestelyje tarp Brėmeno ir Hamburgo ji gyvens metus ir prižiūrės vaikus.
Tokie geografiniai ir profesiniai pokyčiai – ne desperatiški, viskas sudėliota apgalvotai.
Pradėjusi dirbti Vilniuje Gintarė nesijautė gerai. Pareigos menkai tebuvo susijusios su kūryba, o rutina nepalikdavo laiko kitoms mintims.
„Apie darbą Vilniuje galiu papasakoti tiek, kad jis kėlė stresą. Čia – tikros atostogos“, – lygino Gintarė veiklą sostinėje su pareigomis Vokietijoje. Daug jėgų atimdavęs darbas padėjo merginai apsispręsti ir pasiryžti pokyčiams.
„Supratau, kad taip gyventi nenoriu, kad neturiu niekam kitam laiko, tik darbui. Draugai pykdavo, kad nuolat apie jį tešneku.
Dabar turiu kur kas daugiau laisvo laiko,
galiu sveikiau gyventi. Visur važinėju dviračiu, reguliariai valgau, lankau
dailės užsiėmimus. Nors gyvenu vokiečių šeimoje pagal „Au pair“ programą, bet to
negalėčiau pavadinti darbu, nes čia tiesiog jautiesi kaip ir savo namuose. Čia
man atostogos. Vaikai eina į darželį, su jais pabūnu tik kelias valandas, kol
tėvai iš darbo grįžta“, – pasakojo mergina.
Frizoitės miestelio vokiečius, auginančius sūnelį ir dukras dvynes, Gintarė atrado internetu. Virtualiai jie bendravo pusmetį, o susipažino vos prieš mėnesį – panevėžietei jau nuvykus pas juos su lagaminais. Kalbėdama apie vokiečių šeimą, mergina renka pačius šilčiausius žodžius. Jie lietuve labai rūpinasi, stengiasi išblaškyti artimųjų ir draugų ilgesį. Bet melancholijai Gintarė nepasiduoda: „Žinau, ko čia atvažiavau, tai ir viskas gerai.“
Nekenčia pagyrų
Nors G.Lukšytės pašaukimas – kūryba, net ir tapusi diplomuota menininke, ji nepervertina savęs.
„Iš prigimties esu savikritiška, todėl menais užsiimu tik todėl, kad man tai be galo patinka. Dar negaliu suvokti savo kūrybinių galimybių ir manau, kad niekada neateis ta diena, kai jausiuosi stipria menininke, – gana griežtai nuskamba Gintarės pasvarstymai apie savo, kaip menininkės, potencialą. – Mane pažįstantys žmonės žino, kaip nepakenčiu pagyrų. Kai mane išgiria, dažniausiai man pradeda nesisekti. Gal tai pasąmonėje atsiradęs pasitenkinimas savimi pradeda trukdyti, nežinau.“
Mintimis perkratydama studijų metus, Gintarė sako iš dėstytojų gavusi labai daug. Jauna menininkė užsimena, kad dauguma jų diegė savo studentams senovišką vitražo supratimą, naujovėms nišą rasdavo retas.
Bet Gintarė to nesureikšmina ir į kai kurių dėstytojų, dirbančių akademijoje jau daugiau kaip tris dešimtmečius, griežtas nuostatas žvelgia atlaidžiai: „Natūralu, juk viskas, kas nepažįstama, nauja, truputį gąsdina. Mums, aišku, norėjosi kurti ką nors naujo, ko dar niekas nedarė. Manau, čia amžinas kartų konfliktas. Su kai kuriais dėstytojais pavyko bendrauti nuoširdžiai, paprastai, su kitais visiškai nesutapo nei nuomonės, nei interesai. Bet man labiausiai patiko dėstytojas, kuris man sakydavo: ne tragiškai, ne tragiškai. Nežinau, girdavo mane ar peikdavo.“
Lietuvoje mažiau
galimybių
Gintarė prisipažįsta, kad galvoje verda kūrybinių minčių. Jos puoselėjamos jau metus ar kiek ilgiau. Tačiau idėjoms įgauti realų pavidalą trukdo aplinkybės – nėra progų, nėra sąlygų.
Vitražo specialybė nuo kitų meno sričių skiriasi tuo, kad reikalauja didelių išlaidų. Stiklas brangus, o su juo dirbti reikalingos dar didesnės investicijos. Tokie pinigai – ne ką tik baigusio naujoko nosiai, tad Gintarė ieško kitų kelių. Į Vokietiją ji pasuko ne vaikų prižiūrėti. Jos tikslas – metus gyvenant vokiečių šeimoje lavinti nuo mokyklos kiek primirštus kalbos įgūdžius, o paskui stoti į universitetą ir siekti architektūrinio stiklo magistro laipsnio.
„Pirmenybę teikiu praktinėms žinioms. Magistrantūrą noriu pabaigti Vokietijoje, nes jų universitetai turi geresnę materialinę bazę nei Lietuvos. Stiklas – brangi medžiaga. O jei dar nori dirbti su aukštesnėmis technologijomis… Pasaulyje vitražo specialybė vadinama architektūriniu stiklu. Dabar renku informaciją, kuris universitetas būtų man priimtiniausias, kokios mano galimybės ten įstoti. Labiausiai norėčiau studijuoti Miunchene arba Berlyne. Vokietijos sostinė yra meno Meka, o Miunchenas turi nuostabias dirbtuves, beveik stiklo fabriką“, – dalijasi planais Gintarė.
Nors artimiausi dveji ar treji panevėžietės metai prabėgs Vokietijoje, mergina neketina visų saitų su Lietuva nutraukti. Šeimos kūrimą ji sieja tik su gimtąja šalimi. „Ne laimės ieškau, tiesiog noriu išbandyti daug įvairių dalykų. Manau, kad bet kokia patirtis yra gera. Laiminga galiu būti visur, pažinti, kurti ir mokytis galiu bet kur, bet šeimą kurti norėčiau tik Lietuvoje. Tokių dalykų nesuplanuosi, bet manau, kad Lietuva puiki šalis ir čia galima labai puikiai gyventi“, – apsisprendusi Gintarė. Jauna mergina nemano, kad sutikusi ir pamilusi vokietį liktų jo šalyje. Meilės mergina sako neieškanti, jai labiau patiktų būti atrastai pačiai.
Gyvenimas ant lagamino
Po studijų Gintarės sėslusis gyvenimo periodas baigėsi. Ji jau žinojo, kad mes darbą Vilniuje, rugpjūčio mėnesį dar dalyvavo amerikiečio stiklo menininko Marko Ekstrando akcijoje vaikams ir su globos namų mažiukais kūrė pano, o netrukus jau krovė lagaminus kelionei į Kiniją.
„Su drauge sumanėme ten nuvykti, prieš pusę metų nusipirkome pigesnius bilietus. Pasijutome tikromis žvaigždėmis, jau pirmą dieną kai kurie kinai prašė su mumis nusifotografuoti! Juokavom: gerai, kad autografų neprašo. Išvažiavome ten ieškodamos egzotikos, o išėjo taip, kad mes pačios tapome egzotika“, – dar neišdilusiais įspūdžiais dalijosi Gintarė.
Nors Šanchajuje turistų netrūksta, merginos nuolat būdavo vietinių dėmesio centre. „Mes abi šviesios, o kinai kuklumu nepasižymi“, – šyptelėjo Gintarė. Vis dėlto mergina Rytų šalimi liko sužavėta, svajoja nuvykti ten dar kartą. Šanchajus – taškelis Kinijos žemėlapyje, bet užteko vieno didmiesčio, kad galva apsisuktų.
„Miestas gaudžia, dunda, tvyro nenusakomi kvapai, skanūs susimaišę su labai bjauriais, minios žmonių, nesuskaičiuojamos galybės lempučių naktį. Tai man patiko. Mes turėjome gidą ir žinojome, kur norime nueiti, nuvažiuoti, pamatyti. Aišku, labiausiai pritrenkia tas nesuvokiamas dydis. Įdomu, kad gali eiti viena gatve ir ten viskas skirta turistams, pilna nuorodų, viskas aišku, bet tik keli žingsniai į šalį – ir civilizacija baigiasi“, – apie kontrastus didžiausiame Kinijos mieste pasakojo Gintarė. Kalbančiųjų angliškai Kinijoje labai nedaug, tad be gido šiame krašte grėstų prapultis.
„Nueini į parduotuvę ir klausi: ar kalbate angliškai? Pardavėja linksi galva. Klausi, ar nekalbate, taip pat linksi. Labai linksmai derėdavomės turguose, nes jie nerašo kainų. Visada rašydavo ant skaičiuotuvo. Pavyzdžiui, nori nusipirkti kokį suvenyrą, o pardavėjas užrašo – 100 juanių. Mes parašome 50, tada jis – 90, o mes – 40, galiausiai nusipirkdavome už 20. Išsivežiau penkiolikos kilogramų lagaminą, o parsivežiau dvidešimt penkių“, – juokiasi mergina, pasakodama pusantro mėnesio senumo patirtį Kinijoje.
Lina RUMBUTYTĖ
Nuotr. iš asmeninio alb. Septintas pagal dydį pasaulio
miestas pribloškė architektūra ir įvairove.
