Taip atsitiko maždaug prieš savaitę Panevėžio ligoninės duše nusižudžius Psichosomatiniame skyriuje depresiją po gimdymo besigydžiusiai 31 metų panevėžietei Jūratei Gabrienei. Dėl našlaite likusios jos mėnesio dukters Austėjos likimo, pasidaliję į priešingas stovyklas, kovoja velionės artimieji ir jos vyras.
Šią savaitę Liutauras Gabrys, į pagalbą pasitelkęs miesto Vaiko teisių apsaugos tarnybos ir policijos darbuotojus, pasiėmė iš Jūratės brolio Rolando Veretinsko ir jo žmonos Vilmos namų savo dukrą, pasiryžęs pats ją auginti.
Dvigubą skausmą dėl dukters netekties ir anūkės išvykimo išgyvenantys velionės tėvai Bronislava ir Antanas Veretinskai supranta, kad mergaitei pagal įstatymus priklauso gyventi su tėvu, tačiau jie nuogąstauja, kad žentas nesugebės tinkamai pasirūpinti vaiku, kaip, anot jų, iki šiol nebuvo linkęs rūpintis šeima.
Gailisi, kad ragino tuoktis
Skausmo prislėgti sutuoktiniai įsitikinę, kad jų dukrą prie savižudybės privedė ne kas kitas kaip žentas, su kuriuo Jūratė susipažino dirbdama Panevėžio ligoninės Traumatologijos skyriuje slaugytoja. Liutauras tame skyriuje gydėsi po muštynių likusius sužalojimus.
Po to, kai, įsiliepsnojus meilei, pora apsigyveno kartu, B.Veretinskienė pasakoja ne kartą raginusi dukrą, kad ji gyventų ne „susidėjusi“, o pasirūpintų santuoka, dažnai primindavusi, kad laikas turėti vaikų. Jūratės ir Liutauro vestuvės įvyko pernai spalio pirmąją, kai pora ėmė laukti šeimos pagausėjimo. „Pati norėjau, kad anūkė turėtų tėvo pavardę, o dabar gailiuosi, kad dukrą skatinau vedyboms. Jei mergaitė neturėtų tėvo pavardės, mes ir sūnus su marčia galbūt galėtume ramiai auginti Jūratės mergytę“, – apgailestauja dėl savo poelgio ponia Bronislava.
Uošviai žentu nepasitiki ne šiaip sau: Liutauras prieš kelerius metus buvo teistas už grupinį išžaginimą. Kartu su bendrais jis dalyvavo plačiai pagarsėjusiame brutaliame nusikaltime, per kurį buvo išžaginta jauna panevėžietė, auginusi mažametį vaiką. Atėję į jos namus nusikaltėliai jėga moterį nusitempė į automobilį, nusivežė į Berčiūnus ir šešiese išžagino. Vėliau paaiškėjo, kad ši egzekucija turėjo būti skirta kitai – aukos bendravardei.
Apie tokią žento praeitį uošviai ir jų sūnus Rolandas sako sužinoję visai neseniai. Todėl jie ir bijo patikėti vaiką jo tėvui, kuris, kaip prisimena pašnekovai, Jūratei gyvai esant nerodė meilės mergaitei, bijodavo ar nenorėdavo jos paimti, o kartą girtas neva pasakęs, kad jam nereikalinga nei žmona, nei dukra. Veretinskai sako matę, kad Jūratė nėra laiminga su savo vyru, tvirtina žinoję apie žento pasilinksminimus su kitomis moterimis, dažnus užgėrimus ir nenorą rimtai dirbti. Jie įtaria, kad dukra buvo ir mušama.
Pasak tėvo, kai dukra išeidavo naktį budėti, prašydavo jo pasižiūrėti, kas dedasi jos bute (tėvai Jūratei buvo nupirkę butą Velžio kelyje). Kartą per tokį „patikrinimą“, įtarus linksmybes, A.Veretinskas prisimena gavęs ir pats į kaktą nuo žento.
Plačiau skaitykite balandžio 7 d. “Sekundėje”.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
A.Repšio nuotr. L.Gabrys tvirtina dukrą norintis auginti pats, nes ją lankyti pas žmonos artimuosius esą būtų sunku.
