Smurto Lietuvos šeimose mastai sunkiai suvokiami. Tačiau nei policijos, nei kitų tarnybų pateikiama statistika tikrosios padėties neatspindi. Manoma, kad pagalbos kreipiasi vos penkiolika procentų aukų. Kodėl moterys linkusios kentėti tyliai?
Tūkstančiai moterų kenčia nuo smurtaujančių vyrų ir toli gražu ne kiekviena išdrįsta ieškoti pagalbos.
Šeimos namų Moterų krizių centro kambariai niekada nebūna tušti. Juose prieglobstį randa vyrų mušamos, terorizuojamos, iš namų vejamos moterys. Smurto aukų amžius, jų socialinė padėtis, patirtys labai įvairios. Tačiau visas vienija baimės, pykčio, fizinių skausmų, išgyvenimų kupinas gyvenimas. Dabar čia prisiglaudusios ir devyniolikmetė, ir penkiasdešimtmetė galėtų pasakoti beveik tą patį – vyro įniršis, smurtas joms gerai pažįstamas.
Moterys ne tik nuskriaustos, smurtautojai bando jas paversti ir kaltininkėmis – neva pačios prisiprašė, kad buvo sumuštos.
Panevėžio agentūros „SOS vaikai“ specializuoto pagalbos centro vadovė Irma Zabulionytė sako, kad bendraudama su nukentėjusiomis dažnai mato situacijas tarsi iš vadovėlio. Smurtautojai mažai kuo skiriasi vienas nuo kito: bauginimai, smūgiai, patyčios, kaltės primetimas nukentėjusiajai, paskui – gražus atsiprašymas su gėlėmis, dovanomis, o netrukus vėl viskas iš pradžių. Ištrūkti iš smurto rato labai sunku.
Smurto Lietuvos šeimose mastai sunkiai suvokiami. Oficialiais duomenimis, per pirmąjį šių metų pusmetį užfiksuota 23 tūkst. pranešimų. Tačiau nei policijos, nei kitų tarnybų pateikiama statistika tikrosios padėties neatskleidžia. Manoma, kad pagalbos kreipiasi vos penkiolika procentų aukų, kitos linkusios kentėti tyliai.
Panevėžio krašte situacija nuo visos Lietuvos nesiskiria. Čia taip pat tūkstančiai moterų kenčia nuo smurtaujančių vyrų ir toli gražu ne kiekviena išdrįsta ieškoti pagalbos.
Nebūna vienadienis
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prevencijos poskyrio viršininkė Danguolė Žiaugrienė teigia, jog šiemet pranešimų dėl smurto šeimoje būta mažiau. Per šių metų sausio–spalio mėnesius gauta 1889 tokie pranešimai, o praėjusiais metais per tą patį laikotarpį buvo 2537. Didžioji dauguma nukentėjusiųjų – sutuoktinių ar sugyventinių smurtą patyrusios moterys.
Viršininkės nuomone, pranešimų sumažėjo ne todėl, kad vyrai rečiau išdrįstų kelti ranką. Viena iš iškvietimų mažėjimo priežasčių gali būti ir aukų sąmoningumas. Jau beveik nepasitaiko iškvietimų, kai moteris nori tik pagąsdinti vyrą. Anksčiau tokių iškvietimų buvo gaunama itin daug, ypač iš kartu girtaujančių sutuoktinių. Atvykus policijos pareigūnams sugėrovai būdavo susitaikę, mėlynėmis papuošta moteris vyrui jau atleidusi ir iš policijos nieko nebenorinti.
Dabar auka smurtautojui gali atleisti tik vieną kartą – kiekvienas kitas iškvietimas, jeigu jis nebūtinas, užtraukia administracinę atsakomybę.
Prieš penkerius metus priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, nukentėjusiam asmeniui daug paprasčiau kreiptis ir gauti pagalbą. Taip pat po truputį pradėjo keistis požiūris į smurtą šeimoje.
Tačiau keisti dar reikia labai daug ką – visų pirma būtina smurtą atpažinti ir kalbėti apie jį garsiai.
Smurtas, pasak D. Žiaugrienės, nebūna vienadienis, jis tęsiasi metų metus. Dažnai auka ilgai slepia savo šeimos paslaptį, kol vieną kartą prieinama riba ir ji ryžtasi prabilti. Netylėti moterys skatinamos jau po pirmojo smurto atvejo. Kuo toliau, tuo bus sunkiau iššokti iš visu greičiu besisukančios smurto karuselės.
„Pamoką“ liepė filmuoti
Specializuoto pagalbos centro vadovė Irma Zabulionytė primena, kad nutylėti patiriamų skriaudų neverta. T. Šiaudinio nuotr.
Socialiniai darbuotojai, policijos pareigūnai, vaikų teisių apsaugos specialistai ir kiti, tiesiogiai susiduriantys su smurto aukomis, antradienį buvo susirinkę į seminarą Panevėžio agentūros „SOS vaikai“ Šeimos namuose.
Šiuo metu šalyje vyksta tarptautinė socialinė akcija „16 aktyvumo dienų prieš smurtą“, organizuojama visame pasaulyje nuo 1991 metų. Šešiolikos dienų laikotarpis prasideda lapkričio 25-ąją, tarptautinę smurto prieš moteris dieną, ir tęsiasi iki gruodžio 10-osios – tarptautinės žmogaus teisių dienos.
Seminare „Smurto šeimoje prevencija: atpažinkime ir kalbėkime apie smurtą kartu“ mokymus vedė Lygių galimybių plėtros centro ekspertės, mokslų daktarės Margarita Jankauskaitė ir Vilana Pilinkaitė-Sotirovič.
Seminaro dalyvės apie smurtą šeimose žino ne iš knygų ar pasakojimų, o pačios tiesiogiai susiduria su aukomis, jų vaikais, pačiais smurtautojais.
Daug įvairiausių atvejų išnagrinėjusi, užsienyje patirties sėmusis dr. M. Jankauskaitė žino, jog nedaug kas įsivaizduoja, kas iš tikrųjų vyksta šeimose, kuriose gyvena smurtautojas. Iš pažiūros jos gali atrodyti gana darnios, bet gyvenimas – pragariškas.
Lektorė papasakojo stažuotėje JAV sužinotą istoriją. Vienas žmoną už neva jos prasižengimus nuolat mušdavęs vyras kartą liepė vienuolikmečiam sūnui filmuoti egzekuciją, kad moteris gautų „pamoką“, ilgam atsimintų, kokia ji negera. Šis sumanymas atsisuko prieš patį smurtautoją. Patyčių ir mušimų ilgiau kentėti nebegalėjusi moteris kreipėsi į policiją, į teismą ir pateikė įrodymą – filmuotą medžiagą.
Vyrui buvo skirta itin griežta bausmė. Ta pati teisėja, anksčiau skirdavusi gana menkas bausmes, prisipažino visai kitaip įsivaizduodavusi, kaip tai vyksta.
Realios situacijos neįsivaizduoja daugelis. O smurtas šeimose būna pats įvairiausias. Kaip sako D. Žiaugrienė, sunkiausia būna įrodyti psichologinį smurtą, nuo kurio moterys taip pat labai skaudžiai kenčia.
Smurtas ar konfliktas
Į seminarą susirinkę specialistai mokėsi atpažinti smurtą. Iš tikrųjų jis gali būti painiojamas su buitiniu konfliktu. Pastarasis kyla spontaniškai, jame dalyvauja abi pusės – vieni santykius aiškinasi kultūringiau, kiti trankiau. Smurto atveju galios santykis jau kitas ir tai ne spontaniška, o sąmoninga reakcija.
Dr. M. Jankauskaitė pateikė tokį pavyzdį. Sutuoktiniai eina pirkti batų ir dėl kažko nesutaria, garsiai šaukia vienas ant kito, kiekvienas įrodinėja savo, nebekreipdami dėmesio net į aplinkinius.
„Smurtautojas santykių nesiaiškins, jis pasakys savo nuomonę ir palauks, kol bus nupirkti batai, o grįžęs namo kumščiais įrodys, kokia moteris buvo neteisi. Ir dažnu atveju ji pradės gailėtis, jausti kaltę“, – pasakojo lektorė.
Kokia bejėgė būna moteris, parodo pateikti pavyzdžiai. Štai kai moteris kartą kreipėsi į atitinkamas tarnybas dėl smurtaujančio vyro, kuris pats dirbo policijoje, pakviestas pasiaiškinti vyras gynėsi nieko blogo žmonai nedarantis, jos nemušantis.
„Pas mus namuose ramu. Jeigu kas, tiesiog uždedu ranką ant pistoleto dėklo ir žmona žino savo vietą“, – teisinosi vyras, nė nesuprasdamas akivaizdžiai atskleidžiantis padėtį šeimoje.
Žmonas mušantys, terorizuojantys vyrai kartais mėgsta pasirodyti esantys geri, jautrūs – atneša puokštę gėlių ar įteikia kitokią dovaną. Moters širdis suminkštėja ir ji skriaudikui atleidžia.
Pasakotas atvejis, kai sumuštai moteriai vyras kitą dieną parodė išskirtinį, jos nuomone, dėmesį – įteikė dovanų čekį apsilankyti manikiūro salone. Laiminga moteris jam viską atleido, nebeturėjo jokių pretenzijų ir tikėjosi šviesios ateities šeimoje. Deja, po kelių mėnesio į jų kiemą vėl suko policijos ir greitosios pagalbos automobiliai.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
