Lietuvos kino ir teatro aktorius Valentinas Masalskis į anų laikų žiūrovų atmintį atėjo kartu su puikiais savo vaidmenimis ir plačiakrašte skrybėle. Po šimtais skaičiuojamų ryškių aktorinių darbų, kelių rimtų režisūrinių sprendimų, šis teatralas į televizijos ekranus grįžo ir vėl. Tik dar labiau subrendęs, drauge su Balio Sruogos “Dievų mišku”, režisuotu Algimanto Puipos ir neseniai Lietuvoje pastatytu per rekordiškai trumpą laiką.
Buvusiai žmonai – garantuota vieta rojuje
Šią savaitę “Dievų miško” Profesorius aplankė ir Panevėžį – miestą, kurio teatras jam davė mokytojus, šventus žmones, ne vieną tikrą gyvenimo pamoką. Po nuopuolių ir paklydimų asmenybės tvirtėjimo keliu žengiantis 1996 metų Nacionalinės premijos laureatas į mūsų miestą atvyko, kaip įprasta, su nuolatine palydove – juoda skrybėle. Tik iš po jos su pypke į panevėžiečius žvelgė jau nebe tas Valentinas Masalskis, kuris kažkada buvo susidraugavęs su viskio buteliu, kuriam po patirtos avarijos ir sunkios stuburo traumos skambėjo liūdnos medikų prognozės – negalės vaikščioti, bet kuris stebuklingu būdu atsistojo ant kojų.
Tikru šių laikų idealistu, tikinčiu meno galia, vadinamas menininkas įsitikinęs, kad atsitiktinumų nebūna: jei žmogus pribręsta knygai, skaitoma knyga, jei pribręsta bendrauti – ateina draugas. Ir avariją aktorius laiko ne šiaip nelaime, bet specialiai jam likimo siųstu ženklu, įspėjusiu, kad laikas liautis gyventi netvarkingai.
“Niekas negali pakeisti tavęs, tu negali pakeisti kitų, tik tu pats gali save pakeisti”, – mokė į susitikimą su juo atėjusius intelektualius panevėžiečius žinomas kino ir teatro aktorius bei režisierius. Gavęs klausimą, ar buvo jo gyvenime nuopuolių ir pakilimų, svečias, lyg būtų prisiminęs filmą “Devyni nuopuolio ratai”, garsiai nusikvatojo: “O, kiek jų buvo! Mano eksžmonai už gyvenimą su tokiu kaip aš vieta rojuje tikrai garantuota. Bet juk sakoma: teisingiesiems – teisumas, nusidėjėliams – malonė. Ji ateina, kai sau prisipažįsti, jog klydai, ir dar randi akis, kurios tave supranta”.
Kas buvo – praėjo
Tikrai ne atsitiktinumas, kaip teigia V.Masalskis, jį atvedė ir į teatrą. Tiksliau, ten jis sako ne atėjęs, bet dar tik einantis. Už tai, kad yra toks, koks yra, kad gyvena, pamilo kaimą, gamtą, menininkas dėkingas tėvams. “Iš jų mes atsinešame savo kultūrą. Vaikų auklėti nereikia – tėvams reikia auklėti save. Pagaliau supratau, kad provincija yra mumyse, o ne vietovėje, kur gyvename”, – dėsto gyvenimo išmintį aktorius, pastaruoju metu Kauną ir Vilnių iškeitęs į gyvenimą Vievyje – mažame miestuke, kuriame, pasak pašnekovo, gyvena kur kas ramesni, paprastesni, nuoširdesni žmonės nei didmiesčiuose.
Apie praeitį, daugiau kaip šimtą vaidmenų teatre ir kine, pasiekimus ir įvertinimus, šeimą, fizikos mokslus baigusį ir Airijoje apsistojusį sūnų svečias kalbėti nelinkęs. 27 metus kinui – rusų, lenkų, armėnų, gruzinų, lietuvių – atidavęs, V.Šekspyro “Karaliaus Lyro”, F.Dostojevskio “Nuolankiosios”, T.Bernhardo “Įpročio jėgos” ir kt. režisierius ir aktorius, garsių filmų “Raudonmedžio rojus”, “Vasara baigiasi rudenį”, “Faktas”, “Jonukas ir Grytutė” ir kt. herojus įsitikinęs, kad tai – miręs, buvęs laikas ir kam apie jį pasakoti? Buvo, bet praėjo. Kur kas svarbiau, kuo gyveni, ką veiki šiandien.
Plačiau skaitykite vasario 25 d. “Sekundėje”.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
tel. 511223, angele@sekunde.lt
Nuotr. Gilią filosofinę erdvę pažinęs aktorius sako įsitikinęs, kad gyvenime atsitiktinumų nebūna.
