Puškaras – vienas iš Indijos piligrimų traukos centrų. Tai tylos ir ramybės oazė prie švento ežero.
Indija vadinama tūkstantveide šalimi: čia kartu egzistuoja ir didžiausias skurdas, ir sunkiai suvokiama prabanga, ir turistų miniomis mirgantys karališki rūmai, ir stotyse gyvenantys benamiai, ir gilios dvasinės tradicijos, ir erotinis Kama Sutra menas… Ši istorija – apie moteriškąją Indiją, apie šios šalies moteris po ją keliavusių lietuvių merginų akimis.
Kelionių mūza pasivadinusi moterų kelionių organizatorė Kristina Jasudaitė tarp pažįstamų paskelbė žinutę apie išskirtinį, moterišką – Majarani (liet. Karalienės) – turą po Indiją ir taip kelionei subūrė 15 nepažįstamų merginų. Tikėtasis tradicinis interviu apie kelionę virto smilkaluose, indiškoje muzikoje, sarių šilkuose skendinčių prisiminimų vakaru su gausybe emocijų, prisiminimų ir moteriškumo.
„Kristina mus pakvietė į Indiją pažiūrėti moterišku žvilgsniu per majarani bei paprastų šalies moterų gyvenimą. Moteriškumo tematinė linija leido atrasti subtilių šio margo krašto atspalvių, patirti naujų atradimų, kitaip pažvelgti į populiariuosius, turistų pamėgtus objektus. Taip pat atskleisti savo moteriškumą per šios šalies moterų pažinimą…“ – sako kelionės dalyvės.
Prieš kelionę su šokių meistre merginos mokėsi indiškų šokių, rengė indiško kino naktis, skaitė indiškas knygas, dažnai susitikdavo, kad geriau pažintų viena kitą ir šalį, į kurią ruošėsi vykti.
Kelionės organizatorė K. Jasudaitė maršrutą po Indiją sudėliojo iš įvairių moteriškų patirčių ir jas atskleisti padedančių objektų: tai ir maharadžos rūmai Amber Forte, į kuriuos keliautojos jojo ant dramblių, pasipuošusios sariais, ir rytinės saulės pasitikimas, meditacija tarp marmurinių Tadž Mahalo sienų, imperatoriaus Shan Jehan pastatyto mauzoliejaus savo mylimai žmonai Mumtaz Mahal, ir tyli malda prie švento Puškaro ežero, ir chaotiškasis Delis, kurio gatvės pilnos spalvotais sariais pasidabinusių motinų, merginų, jaunų mergaičių, gyvenančių paslaptingą moterišką būtį, ir Indijos kulinarinės pamokos, Keralos masažai, prieskonių bei arbatos plantacijos.
Kelionės metu lydėjo gidės moterys, lietuvės apsistojo moterų estetinius pojūčius atitinkančiuose Indijos paveldo viešbučiuose ar rūmuose.
Moteriškasis ir vyriškasis pradas Indijoje – labai ryški opozicija. Kiekvienas yra patenkintas savo vaidmeniu ir neperžengia tos griežtos atskirties.
„Moteriškasis ir vyriškasis pradas Indijoje – labai ryški opozicija. Tačiau joje jaučiama didžiulė harmonija, džiaugsmas ir pilnatvė. Kiekvienas yra patenkintas savo vaidmeniu ir neperžengia tos griežtos atskirties… Šios šalies moterys – labai moteriškos ir motiniškos: jos prižiūri namus, augina vaikus, jų veidai tiesiog švyti nenualinti darbų, nuovargio, jos niekur neskuba ir tiesiog mėgaujasi savo moteriška esybe,“ – pasakoja kelionės organizatorė.
Net sausakimšame Delyje žmonės vienas į kitą nesitranko nei fiziškai, nei emociškai. Tačiau jei indės prisiliečia, tas prisilietimas būna nepaprastas, kupinas motiniškumo ir moteriško solidarumo. „Indė prieina prie tavęs, netikėtai prideda ranką lyg mama ar draugė. Ypatingai, tarsi glostydami liečiasi ir vaikai – akivaizdu, kad šioje tautoje tvyro daug švelnumo.
Ėjau gatve ryšėdama sarį, vietinė moteris priėjo ir pasiūlė padėti jį susirišti teisingai. Pakvietusi į svečius, išprašiusi visus šeimos vyrus, ji motiniškai padėjo apsirengti nacionalinį apdarą. Tuo metu šnekėjomės apie gyvenimą, vyrus, drabužius…“ – prisimena viena kelionės dalyvių.
Šios šalies moterys, nesvarbu turtingos ar varguolės – visos ryškios, pasipuošusios ir pasitempusios, tiesios it stygos, neslegiamos rutinos ir buities rūpesčių naštos. Joms svetimas vakarietiškas bėgimas ir plėšymasis tarp karjeros, šeimos, savęs. Džiaugsmą indės išreiškia šokiu – šoka, kai šeimoje gimsta vaikas, šoka kiekviename susibūrime, šoka, kai tiesiog linksma – net eidamos jos tarsi šoka. Didžiausias komplimentas moters eisenai yra palyginimas, kad ji eina kaip dramblė – lėtai ir ritmingai linguodama klubais.
Ryškios drabužių spalvos simbolizuoja gyvenimo džiaugsmą ir atskleidžia moterišką grožį.
Senojo ir Naujoje Delio chaose ypatinga moteriškumo išraiška – drabužiai ir kūno piešiniai su chna dažais. Ryškios sarių spalvos simbolizuoja gyvenimo džiaugsmą ir atskleidžia moterišką grožį. „Mūsų kelionė buvo papuošta gausybe margaspalvių sarių. Moteriškumą stengėmės atskleisti dėvėdamos indiškus rūbus ir juvelyriką. Kai užsukome į Kristiną pažinojusio indo parduotuvėlę, savininkas, išvydęs tiek gražuolių, ją uždarė, sukvietė savo darbuotojus ir visas įsuko į indiškų šokių šurmulį…“ – įspūdžiais gyvai dalijosi lietuvės.
Eidamos gatve ir išvydusios šokančias šeimos moteris, kurios tokiu būdu išreiškė džiaugsmą gimus kūdikiui, svetimtautės buvo įtrauktos į vietinių ratą ir švelniais prisilietimais mokytos judėti vietinių šokių žingsneliais. Ypatingi rankų judesiai, kalbą papildantys gestai – tarsi puošnus aksesuaras prie drabužių.
Tai, jog spalva – ypatinga komunikavimo ir saviraiškos priemonė, išduoda ir faktas, kad net vyrai žilus plaukus dažo raudonai. Stereotipinę nuomonę, kad tai nešvarus kraštas, sudrumsčia it sniegas balti kai kurių praeivių apdarai, baltutėliai, iškrakmolyti vaikų kaimo mokyklose drabužėliai. Tai dar vienas kontrastas šalia regint vaizdus, kaip žmonės gyvena, miega, valgo tiesiog tarp geležinkelio bėgių ar vidury judriausių gatvių.
Indų moterų prisilietimas – ypatingai motiniškas ir švelnus, išreiškiantis globą ir moterišką solidarumą. Nepaprastai švelniai liečiasi ir vaikai. Akivaizdu, kad šioje visuomenėje daug švelnumo ir meilės artimui.
„Pagrindinė dezinfekcijos priemonė – šlakelis stipriojo gėrimo prieš kiekvieną valgį. Nė viena nesiskundėme negalavimais ar pilvo skausmais, nors progai pasitaikius iki soties mėgavomės indišku maistu. Kokios gardžios jų kepamos duonos…“ – prisimena lietuvių keliautojos. Vakariene mūsų kraštietes pavaišinti indai siūlėsi tiesiog gatvėje. Kulinarinių paslapčių merginos mokėsi ir vietinėje šeimoje.
„Pasakiško skonio maistą buvo neįprasta valgyti rankomis. Prie vakarienės stalo su šeimininkais daug kalbėjomės apie indų tradicijas. Pasirodo, astrologija yra viena paklausiausių šios šalies profesijų. Be astrologo patarimo čia nepriimamas net menkiausias spendimas. Sutuoktiniai vienas kitą renkasi pagal horoskopų dermę. Viena mūsų gidžių skundėsi, kad iki trisdešimties ji vieniša ir netekėjusi tik dėl blogo horoskopo,“ – sako K. Jasudaitė.
Meilės tema – ne tik šeimos gyvenimo, bet ir istorijos, mitologijos, meno ir architektūros pagrindas. Ji atsispindi mauzoliejų, šventyklų architektūroje, skulptūrose. Štai Khajurao miestelis, kuriame yra meilės šventyklų kompleksas ir didžiausia meilės skulptūrų galerija po atviru dangumi. Iš pirmo žvilgsnio nepadorios skulptūrų kompozicijos iš tiesų šlovina dvasinį ir kūnišką moterų grožį.
Tadž Mahalo mauzoliejaus marmure irgi tvyro didžiulės meilės energija. Imperatorius, norėdamas įamžinti savo jausmus žmonai, mauzoliejų statė 17 metų iš brangiausių medžiagų iš viso pasaulio. Čia plušo 20 000 darbininkų, kuriems, pasibaigus statybai, nukirstos rankos, kad negalėtų pakartoti kito tokio nuostabaus statinio… Anot Majarani turo dalyvių, čia – nepaprasta vieta medituoti ir išgyventi šios meilės istorijos energiją.
Tadž Mahalo mauzoliejus – imperatoriaus meilės žmonai paminklas. Šiuos rūmus statė 17 metų iš marmuro ir kitų brangių medžiagų iš viso pasaulio.
Moteriškoje kelionėje po Indiją – ir daugiau susikaupimo, tylos ir ankstyvo rytmečio meditacijų įvairiose šios šalies vietovėse. Tai ir švento Puškaro ežero Radžastano dykumose krantas, kur ypatinga ramybė apima didžiulėje minioje pamaldžiųjų, kur norisi verkti iš ekstazės, ir Orchos upės, kaimelis, kurio gyventojai neskubėdami kepa duoną, vaikai maudosi gatvėse, o saulės atokaitoje šildosi karvės ir šunys… Plaukiojantys namai Vebadano ežere, Alleypey miesto regione, arbatos ir prieskonių plantacijos – unikalios galimybės prisiliesti prie Indijos gamtos grožio.
Vietiniai masažai bei ajurvedos tradicijos žavi ne tik ypatingu ritualu ir kūno atpalaidavimu, bet ir moterų masažuotojų globėjiškumu. „Jos taip nuoširdžiai gėrėjosi mūsų šviesia oda ir šviesiais plaukais, taip stropiai šveitė ir masažavo mūsų kūnus – to nepatirsi jokiame lietuviškame masažo salone,“ – teigia Majarani turo dalyvės.
Kiekvienas, atvykęs į Puškarą prie šventojo ežero, nesvarbu, kokios tautybės ar religijos jis būtų, su šventiku privalo atlikti hinduistinį ritualą – paaukoti pudžią (gėlių ar kokosą) už save ir savo šeimą.
Meilė artimui ir svečiui, pagarba tradicijoms – pagrindinė šios šalies vertybė ir visuomenės santykių esmė. Šeima Indijoje – didžiulis turtas, o skyrybos – didžiausias tabu, apie kurį nepadoru net šnekėti. „Ši kelionė išmokė švelnumo ir visiškai nepažįstamas suaugusias moteris, labai skirtingas asmenybes subūrė į neatskiriamų draugių būrelį,“ – sako moterys, pažinusios moteriškąją Indiją. Tuo tarpu K. Jasudaitė jau galvoja apie savo rengiamus kitus moteriškus turus po skirtingas pasaulio šalis: „Ilgesingas Porto savaitgalis“, „Paskutinis haremas Stambule“, „Paryžiaus mūzos“, „Magiškas Marokas“.
