Virš Nevėžio slėnių iškilusi Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika saugo ne tik maldų aidą, bet ir šimtmečiais kauptas krašto paslaptis.
Po jos skliautais telpa ir stebuklingo paveikslo legendos, ir piligrimų viltys, ir netikėti radiniai – nuo senųjų votų iki palėpėje užmirštų spaudos draudimo laikų leidinių.
Tai vieta, kur istorija persipina su tikėjimu, o kiekviena bazilikos siena mena žmones, savo rankomis ir maldomis kūrusius šios šventovės didybę.
Paslėpta pastogėje
Krekenavos bazilika – vienas ryškiausių sakralinės architektūros pavyzdžių Lietuvoje – yra garsi ir turtinga savo istorija, legendomis ir ypatingomis relikvijomis.
Dabartinė Krekenavos bažnyčia, o nuo 2011-ųjų jau Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika, iškilo 1901 metais.
Per ilgus gyvavimo metus tvarkyti ir remontuoti ją reikėjo ne kartą – juk net šventovės neatsilaiko prieš gamtos, metų ir nenumatytų nutikimų poveikį.
„Tikroji piligrimystė turėtų priminti, kad ir visas žmogaus gyvenimas yra kelionė. Kaip ir piligrimystės, taip ir gyvenimo keliu žengiant nereikia apsikrauti jokiais sunkumais.“
Dr. G. Jankūnas
Kiekvienas toks tvarkymas reikalavo nemenkų dvasininkų pastangų, tikinčiųjų susitelkimo, bet visada duodavo gražius rezultatus.
Ypač sėkmingas buvo pastarasis, prieš keletą metų atliktas kapitalinis remontas.
Vienas ryškiausių sakralinės architektūros Lietuvoje pavyzdžių – Krekenavos bazilika sušvito naujai viduje ir išorėje – pakeistas stogas, restauruoti bokštai, skliautai, pakeistos grindys, atnaujintas altorius ir kt.
Toks kruopštus tvarkymas atnešė ir staigmenų.
Kaip pasakoja bazilikos klebonas ir rektorius dr. Gediminas Jankūnas, tvarkant stogą surasta dėžė su senomis knygomis bei įvairiais užrašais.
Ilgus metus pastogėje atviroje dėžėje nejudinti išgulėję, atrodo, XIX amžiaus leidiniai buvo beveik sudūlėję, vos palietus galėjo virsti dulkėmis.
„Baisu buvo net vartyti, kad nesugadinus nepataisomai. Visas radinys buvo perduotas Panevėžio vyskupijos kurijos archyvui, esant galimybei bus bandoma juos restauruoti, aiškinantis, kas, greičiausiai dar spaudos draudimo metais, čia paslėpė tuos leidinius“, – sako dvasininkas.
Šimtmečių statistika
Viena aišku, kad šis paslaptingas radinys – ne bažnytinės knygos, kuriose šimtmečiais fiksuojami krašto žmonių gyvenimai – užrašomi gimimai, santuokos, mirtys.
Tokių knygų tomai, kaip ir daugelyje bažnyčių, saugomi ir Krekenavos bazilikoje.
Klebonas sako netyrinėjęs tų knygų kruopščiai, nenagrinėjęs įrašų, tačiau primena, kad tai gali padaryti kiekvienas besidomintis.
Krekenavos bažnytinės knygos suskaitmenintos, jas galima rasti bazilikos interneto svetainėje.
Šį didžiulį darbą atliko Vytenis Bagdonas, žmogus, besidomintis ir gerai išmanantis Lietuvos genealogiją ir heraldiką.
Savo straipsnyje „Genealogijos ir vietos istorijos tyrimų galimybės Panevėžio krašte (metrikų knygų duomenimis)“ V. Bagdonas pabrėžia, kad būtent Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos klebono Gedimino Jankūno dėka visos jo parapijoje išlikusios metrikų knygos suskaitmenintos dar prieš 2016 m. gegužės 30-ąją pasirašytą susitarimą tarp Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos ir Lietuvos vyskupų konferencijos.
Nuskenuotos ir pateikiamos Krekenavos krikštų – nuo 1638 iki 1858 metų, iš viso 9 knygos, santuokų ir priešsantuokinių apklausų – nuo 1653 iki 1894 metų, iš viso 11 knygų, mirčių – nuo 1753 iki 1848 metų, iš viso 4 knygos, ir gyventojų surašymų, atliktų 1839, 1847, 1852, 1861, 1862 metais, knygos atskleidžia naujus, dar netirtus giminių klodus.
Tačiau Krekenavos bazilikoje išlikęs archyvas nėra iki galo išnagrinėtas.
Jame dar yra bažnytinių raštų ir kitų dokumentų, susijusių su krašto istorija.
Po bazilikos skliautais
Daug informacijos apie šių laikų parapijos gyvenimą galima rasti Krekenavos krašto, o ir viso Panevėžio bei aplinkinių rajonų tikinčiųjų ilgą laiką skaitytame laikraštyje „Po bazilikos skliautais“.
Visus jo numerius taip pat galima rasti interneto svetainėje.
Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų, Upytės Šv. Karolio Boromiejaus ir Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko parapijų laikraštis leistas 2012–2022 metais.
Paskui laikraščio leidyba sustabdyta. Visa informacija dabar keliama į interneto svetainę ir ją galima skaityti visame pasaulyje.
O tai aktualu, nes Krekenava – viena iš katalikiškos piligrimystės vietų Panevėžio vyskupijoje ir žinios apie ją pasklidusios labai plačiai.
Piligrimystė ir bazilikos rektoriui dr. G. Jankūnui yra labai svarbus ir skatintinas veiksmas, suprantamas kaip savanoriškas tikinčiųjų pasišventimo aktas, įgalinantis siekti glaudesnio ryšio su Dievu.
„Tikroji piligrimystė – žmogaus judėjimas gamtoje, turėtų priminti, kad ir visas žmogaus gyvenimas yra kelionė. Kaip ir piligrimystės, taip ir gyvenimo keliu žengiant nereikia apsikrauti jokiais sunkumais“, – primena dvasininkas.
O piligriminė kelionė į didžiuosius Žolinės atlaidus – vieną iš gražiausių ir prasmingiausių metų švenčių – ypatinga, juk Krekenavą net įsivaizduoti būtų sunku be joje vykstančių Žolinės atlaidų.
Lietuvoje į svarbiausias piligrimystės vietas – Aušros vartus, Kryžių kalną, Šiluvą ir kitas yra įtraukta ir Krekenava su jos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikoje esančiu stebuklingu Dievo Motinos paveikslu.
Iš Krokuvos į Krekenavą
Stebuklingomis galiomis spinduliuojantis Švenčiausiosios Mergelės Marijos su Vaikeliu Jėzumi paveikslas – ypatinga bazilikos relikvija, žinoma nuo seno.
Manoma, kad stebuklingasis paveikslas į Krekenavos apylinkes iš Krokuvos atgabentas pačiais pirmaisiais krikščionybės Lietuvoje metais.
Jį iš Krokuvos atvežė pamaldusis riteris Šilingas ir padovanojo Evangeliją prie Nevėžio krantų skelbusiam misionieriui Albertui. Taip relikvija ir atsidūrė Krekenavoje.
Gali būti, kad dėl tokių sąsajų ir Krekenavos pavadinimas kilęs būtent nuo Krokuvos, iš kur atvežtas paveikslas, vardo.
Juk lenkiškai miestelio pavadinimas ir skamba labai panašiai – „Krakinow“.
Kad ir kaip būtų, bet Krekenavoje atsiradęs šventas paveikslas turėjo ypatingą poveikį visam kraštui.
Jo stebuklinga galia tikėta visada, o kai XVIII amžiaus pirmoje pusėje per Krekenavos miestelio gaisrą senukas iš degančios bažnyčios išnešė nepažeistą paveikslą, šis buvo apipintas naujomis legendomis ir šlove.
Motina Vilties
Krekenavos Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslui yra suteiktas titulas „Motina Vilties“ , dar labiau pabrėžiantis jo vertę ir skatinantis sunkiomis gyvenimo akimirkomis tikinčiuosius į Švč. Mergelę Mariją kreiptis kaip į vilties globėją.
Visiems besidomintiems paveikslu bazilikos rektorius dr. G. Jankūnas siūlo paskaityti praėjusiais metais išleistą įspūdingą Jolantos Lebednykienės knygą „Stebuklingasis Krekenavos Motinos Vilties paveikslas ir jo istorija“.
Leidinyje informacija pateikiama ir anglų bei lenkų kalbomis, nes kaimyninės šalies tikintieji domisi ir Krekenava, ir paveikslu.
1960 metais atliktuose tyrinėjimuose mokslininkai nustatė, kad Vilniaus auksakalių sidabru bei brangakmeniais papuoštas paveikslas tikrai yra senas, nutapytas Italijos mokyklos stiliumi.
1961 metais ši relikvija restauruota.
Nuo 2015 m. paveikslas bene šešetą metų vėl išbuvo Vilniuje, Prano Gudyno restauravimo centre. Restauratorė Janina Bilotienė atliko didžiulį darbą, nuėmė per ilgą laiką susikaupusias dulkes ir grąžino paveikslui tikruosius atspalvius bei bruožus.
O pernai per Žolinę paveikslas papuoštas tikinčiųjų suaukotomis lėšomis pagamintu aukso vainiku.
Klebonas dr. G. Jankūnas sako, kad kiekvienas šimtmetis, kiekviena krašto tikinčiųjų karta kažkaip pažymėjo šį paveikslą, rūpinosi juo, prisidėjo prie išsaugojimo.
„Paveikslo karūnavimas – mūsų kartos įnašas į jo pagerbimą“, – pabrėžia rektorius.
Giesmė Karalienei dangaus
Paveiksle pavaizduota žmonių garbinama Dievo Motina išklauso tikinčiųjų ir atsako gausiomis malonėmis.
Kad tai nepaprastas paveikslas, liudija ir bazilikoje esantys padėkos ženklai – votai, kai kurie net iš XVI amžiaus. Pirmiesiems votams – beveik 500 metų. Be to, spėjama, kad patys seniausi votai sulydyti puošiant paveikslą brangmetalio rūbais.
Stebuklingas paveikslas ir aprašytas, ir apdainuotas.
Kai 1915–1918 metais Krekenavoje klebonavo ir gyveno tautos dainius Maironis, jis Krekenavos Dievo Motinai sukūrė giesmę, prasidedančią tokiais žodžiais: „Mieliausioji Ponia mano, Karaliene dangaus, Matai silpną mano sielą neverto žmogaus, Prašau Tavęs, Maloninga, Sušelpk mane nelaimingą Savo malone.“
Giesmė įtraukta į rinkinį „Pavasario balsai“, išleistą 1920 metais.
Daug bazilikos relikvijų liudija šios šventovės ilgaamžiškumą ir jos unikalumą.
Ypatingo dėmesio prašosi Marijos vardo varpas, nulietas dar 1639 metais, taip pat įspūdinga tarp bazilikos bokštų esanti viena ankstyviausių ir meniškiausių Švč. Mergelės Marijos Karalienės su Kūdikėliu Jėzumi smiltainio akmens skulptūra, abipus didžiųjų durų patalpintos šventųjų skulptūros, bazilikoje esanti garsaus meistro Vinco Svirskio išdrožta šv. Petro skulptūra ir kt.
Pro šonines duris įėjus į baziliką klebonas siūlo įsižiūrėti į Nukryžiuotąjį.
Tai gana sena relikvija – iš juodojo ąžuolo išdrožtas, sidabro karūna puoštas kūrinys kildinamas iš XVII amžiaus, jo autorius nežinomas.
Bazilikoje žavi Stasio Ušinskio ir Vytauto Švarlio vitražai, Romano Švoinickio 1905 metais tapytas paveikslas „Kristus tarp krekenaviečių“, fasado skulptūros, vidaus lipdiniai, paveikslai ir kt.
Skaičiuoja šimtmečius
Verta nepamiršti, jog dabar Krekenavoje stūksanti šventovė – tik tęsinys ilgai trunkančio tikėjimo kelio.
Istorijos šaknys veda labai toli į praeitį.
Žinoma, jog 1484 metais Rodų dvaro savininkai Aleksejus ir Stanislovas Vizgirdai-Vizgirdavičiai vietoj iki tol buvusios koplytėlės čia pastatė medinę bažnyčią ir ją aprūpino.
Bažnyčiai buvo lemti ilgi gyvavimo metai.
Ji sudegė tik XVIII amžiaus pirmojoje pusėje ir greitai, 1736-aisiais, arkidiakono Antano Valavičiaus atstatyta.
1886 metais į Krekenavą paskirtas klebonas Pranciškus Žukauskas ėmė rūpintis mūrinės bažnyčios statyba, bet Kauno gubernatorius leido statyti tik medinę.
Krekenavos parapijai nepaklusus, gubernatorius įtūžo.
Sužinojęs, kad bažnyčios statyboms jau degamos plytos, įsakė plytinę uždaryti, o kleboną P. Žukauską nubausti.
Vis dėlto teisybę pavyko rasti.
To meto vidaus reikalų ministras gubernatoriaus veiksmus pripažino neteisėtais ir 1896 metais davė leidimą Krekenavoje statyti mūrinę bažnyčią.
Pagal architekto Ustino Golinevičiaus projektą dabartinė mūrinė bažnyčia pradėta statyti 1896 metais ir baigta 1901-aisiais.
Liūdna, bet tais pačiais metais, jau pačioje statybos darbų pabaigoje, bažnyčios statytojas kunigas Pranciškus Žukauskas mirė.
Jo darbus tęsė kitas dvasininkas – kunigas Boleslovas Baronas.
1907 metais naują mūrinę bažnyčią iškilmingai konsekravo Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas ir šventovė iki šiol laukia tikinčiųjų ir juos laimina.
O bazilikos pastatas, kaip istorizmo laikotarpio architektūros kūrinys, įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
