Nauja knyga ir naujas apdovanojimas – tik viena iš pokalbio su Jaroslavu Melniku stotelių. Amžinąsias temas savo kūryboje gvildenantis rašytojas, eseistas ir filosofas nuo jų nenutolsta ir įjungus diktofoną. Svečią kalbino IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.
Ukrainoje jūsų romanas „Tolima erdvė“ paskelbtas geriausia 2013 m. knyga suaugusiesiems. Lietuvoje jūsų knygos taip pat ne kartą atrinktos į Metų knygos rinkimų penketuką. Kaip pats vertinate panašius rinkimus?
– Man atrodo, ir rašytojui, ir skaitytojui tai labai naudinga. Literatūra ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje dabar ne pirmoje vietoje. Joje atsidūrė televizija ir visokie šou. Knygų rinkimai, kaip ir Vilniaus knygų mugė, yra rinkodaros dalis, kuri padeda rašytojui tapti žinomam. Juk jis gyvena pogrindyje, kitaip neparašytų tikro kūrinio. Bet taip jis atitrūksta nuo žmonių, nuo pasaulio. Knygų mugės yra išėjimas iš pogrindžio į žmones.
Tačiau rašytojui šis kelias – problema. Viena vertus, tai labai gera reklama: pagaliau žmonės sužino, kad yra toks autorius ir tokia knyga. Kita vertus, tam turi tapti aktoriumi, daug šnekėti, juokauti. Tai labai svarbu, nors ne mano stilius. Įsivaizduokime su skaitytojais juokaujančius Fiodorą Dostojevskį ar Levą Tolstojų – kažkaip neišeina. O dabar to reikia. Gyvename tokioje visuomenėje, kur reikia juokauti, patikti. Reikia duoti interviu ir pasakoti apie savo gyvenimą, net asmeninį. Ar tai reikia žinoti apie rašytoją? Man atrodo, kad ne, bet visuomenė to nori.
Nors Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla buvo išleidusi keturias mano knygas, buvau žinomas tik labai siaurai. Kai pasirodė „Paryžiaus dienoraštis“, daug kas sužinojo, kad yra toks Melnikas. Man reikėjo nuspręsti, eiti į visuomenę ar ne. Norėčiau, kad mano knygas skaitytų daugiau žmonių. Bet tam reikia truputį atsiverti pasauliui, kalbėti apie save, savo požiūrį. Labai svarbu, kad tas vaidmuo, kurį primeta visuomenė, atitiktų tavąjį aš. Būti Metų knygos penketuke reiškia, kad apie tave sužinos skaitytojai ir paims tavo kūrinį į rankas. Tai labai daug. Pavyzdžiui, pamenu, kai mano knyga buvo Metų knygos rinkimų penketuke, tais metais visas atrinktas knygas per Nacionalinę televiziją reklamavo tris mėnesius. Ir autobusų stotelėse teko matyti reklamą. Tai fantastiškas dalykas. Kai apie tai pasakoju Ukrainoje, ten negali patikėti.
Naujausiame romane „Maša, arba Postfašizmas“ rašote apie Reicho valstybę po beveik 2000 metų, kurioje įsigalėjo postfašizmas. Neseniai feisbuke skelbėte nuotraukas iš Maidano ir rašėte: „Kijevas, Maidan. Mano kova su postfašistais.“ Ar tai reiškia, kad postfašizmu laikote jau šių dienų visuomenę?
– Mes manome, kad fašizmas baigėsi. Bet kas yra fašizmas? Tai požiūris į kitą žmogų kaip į žemesnį. Mums fašizmas asocijuojasi su Osvencimu, Buchenvaldu, bet tai jau kraštutinumai. Romane noriu pasakyti, kad tam tikru atžvilgiu išlikome fašistai, nes niekur nedingo žiaurumas kito žmogaus atžvilgiu. Jis ne toks ryškus kaip nacių laikais, bet yra. Yra „aukštuomenė“ ir yra „prastuomenė“. Mano pažįstamos dukra prekybos centre dirba kasininke po 12 valandų kasdien. Ji net negali nueiti į tualetą – turi pranešti viršininkui, o tas kartais liepia kentėti. Ar tai – ne savininkų postfašizmas tos moters atžvilgiu? Nenoriu pasakyti, kad visi turtuoliai tokie. Nereikia net jų – pažvelkime, kaip vienas su kitu elgiasi kaimynai.
Dėl Maidano – sąmoningai parašiau, kad tai kova su postfašistais. Valdžia iš aukšto žiūri į Maidano žmones, juos muša. Nematau skirtumo tarp įvykių Ukrainoje ir esesininkų. Ta pati žmogaus prigimtis, ta pati psichologija buvo ir Hitlerio laikais Vokietijoje, ir dabar Ukrainoje. Juos reikia vadinti postfašistais, kitaip nesuprasime, kodėl jie taip elgiasi. Mano įrašas feisbuke buvo tam tikra provokacija kaip ir knygos viršelis. Bet toks rašytojo amatas – provokuoti.
Ar postfašizmas vienodai įsigali ir įtemptą politinių aktualijų laiką išgyvenančioje visuomenėje, pavyzdžiui, Ukrainoje, ir jokių ryškesnių kataklizmų nepurtomoje valstybėje, pavyzdžiui, Lietuvoje?
– Esu ne kartą sakęs, kad Lietuva – normali šalis, o žvelgiant iš Ukrainos ar Baltarusijos perspektyvos galima tik džiaugtis, kad čia viskas taip gerai. Mes gyvename ramiai, bet postfašizmo pavojus yra. Rusų bardas Bulatas Okudžava dainavo: kaip būtų gerai, jei nedidelės Žemės rutulys plauktų meilės upe. O ką matome? Karus, neapykantą, smurtą. Rašytojo ir apskritai žmogaus uždavinys – suprasti, kodėl taip yra. Lietuvoje kol kas negalima sakyti, kad nugalėjo žmogiškumas. Gal pasirodys keista, bet dažnai skaitau kriminalines kronikas – jose matau žmogaus prigimtį. Prisimenu kraupų Šiaulių atvejį, kai moksleivės nužudė ir sukapojo draugę. Štai ir postfašizmas. Mes turime galvoti, iš kur tai atsiranda, kas negerai mūsų visuomenėje ir valstybėje. Esu Lietuvos patriotas, bet reikia galvoti, kaip keisti situaciją, kad tokių atvejų nebūtų.
Kokią įtemptose visuomenės situacijose matote rašytojo pozicijos būtinybę?
– Lietuvos rašytojai iš tiesų dabar sėdi kampe. Jie sąmoningai pasitraukė iš politikos. Dėl to gaila, nes valstybė daug prarado. Man atrodo, kad kultūra ir žmogus yra tas pats, jų negalima atskirti. Žmogus yra kultūros fenomenas. Ukrainoje – kitaip, ten situacija primena Lietuvą Sąjūdžio metais. Rašytojai aktyviai dalyvauja politinėje veikloje. Nors kai kas sako, kad jie tik naudojasi situacija reklamos tikslais.
Mano nuomone, rašytojas turi atskirti, kur literatūra, o kur publicistika. Jei tai supainios, bus pavojinga ir vienam, ir kitam žanrui. Kai rašau esė, kalbu apie visuomenės problemas. Bet literatūroje stengiuosi daug ką pasakyti per metaforas. Pavyzdžiui, Marius Ivaškevičius, tikrai geras rašytojas, parašė „Žali“ – aktualų gerą romaną. Bet aš taip niekada negalėčiau, mano knygos kitaip aktualios. Jose nerasite žodžių „Vilnius“ ar „Ukraina“, žmogus gali pats įsivaizduoti, kur veiksmas vyksta.
Apie „Mašą“ sakote, kad tai romanas apie meilę, kad be jos negalime atsigręžti į kitą žmogų, suvokti jo lygumo su savimi. Kur iš postfašistinio pasaulio dingo meilė?
– Mano kūrinių problematika yra ne meilė, bet laisvė. Man žmogus – laisva būtybė. O be meilės laisvė neįmanoma. Meilė yra ne kasdienis, ne buitinis jausmas. Yra kasdieniai, buitiniai jausmai ir yra aukštesnis jų lygmuo. Žmogus ir yra tie aukščiausi jausmai. Meilę suprantu kaip bendražmogišką jausmą ne tik savo artimiausiam, bet ir apskritai žmogui. Apie tai kalbėjo ir Kristus. Mylintis žmogus yra laisvas, todėl jis iš savo siauro pasaulio išeina į platesnį, kuriame auga jo humanizmas.
Kultūra vienintelė padeda atrasti tą kelią. Ji padeda išeiti iš siauro rato: einu į darbą, grįžtu, žiūriu televizorių, pasportuoju, išgeriu alaus ir miegu. Jei skaitai knygą, žiūri gerą filmą, klausai geros muzikos, tampi kitu žmogumi. Mano žmogaus idealas – tas, kuris gyvena kultūroje. Bet tai glaudžiai siejasi su politika, su valstybės prioritetais. Pavyzdžiui, bibliotekų finansavimas Lietuvoje tebėra tragiškas. Estijoje kiekviena biblioteka turi įsigyti po vieną kiekvieno estų rašytojo knygos egzempliorių. Tada kitaip gyvena ir rašytojai, ir skaitytojai.
Ar klysčiau sakydama, kad knygos „Maša“ potekstė man pasirodė artimai susijusi su krikščioniškomis tiesomis?
– Aišku, sąsajų yra, nors rašydamas apie tai tikrai negalvoju. Religija ir rašytojas kalba beveik apie tą patį – apie žmogų, tik šiek tiek kitaip. Rašytojas yra žmogus, kuris stebi, kas kasdien vyksta jo sieloje. Dvasiniu atžvilgiu visi esame dvyniai, turime tuos pačius jausmus. Būtent dėl to reaguojame į kitų sukurtus filmus ar knygas – kitaip menas būtų neįmanomas.
Kam pirmiausia adresuojate naujausią savo knygą?
– Mano romanas skirtas jau apie keliamus sielos klausimus pagalvojusiems žmonėms. Neseniai sužinojau, kad mano knyga bus prekiaujama ir didžiuosiuose prekybos centruose. Pasvarsčiau, ar tai knyga masiniam skaitytojui, kita vertus, gal mes jo neįvertiname. Esame prisikūrę daug mitų ir stereotipų. Masinis skaitytojas esą primityvus, kuriam reikia tik primityvaus meilės romano. Bet nesu tikras, ar taip yra. Teko bendrauti su žmonėmis, kurie gyvena kaime, neskaito, bet jie anaiptol ne primityvūs. Tų žmonių yra protingesnių nei vadinamųjų inteligentų, nes jų patirtis – iš gyvenimo.
Literatūrą skirstome į elitinę ir masinę – tai vėl savotiškas postfašizmas. Bet masinė literatūra – ta, kurią skaito masės, neprivalo būti primityvi. Aišku, yra tokie masių mėgstami vardai kaip Paulo Coelho ar Danas Brownas, bet yra ir Umberto Eco. Jį nelengva skaityti, bet tai masinės literatūros fenomenas. Kiekviena jo knyga yra bestseleris. Rašytojas tiesiog turi sugalvoti, kaip pateikti problemą taip, kad žmonės skaitytų. Nesilyginu su U. Eco, bet ir mano knygoje yra detektyvo, intrigos, o į tą formą įdėta gilių minčių. Gaila, kad mūsų leidėjai dažnai deda daug pastangų viešinti knygas, kurios nevertingos. Manoma, kad jei rimtas romanas – kam jį stumti, vis tiek mažai kas pirks. Man atrodo, kad taip manyti yra klaida.
Postfašizmą kritikuojate už aukštinimo ir žeminimo santykį. Tačiau kita doktrina, formaliai skelbusi lygybę ir brolybę, taip pat patyrė fiasko ir atnešė daug žalos. Tad kur tas raktas į sveiką, sąmoningą ir geranorišką visuomenę?
– Paradoksas, kad Sovietų Sąjungoje, skelbusioje lygybę, jos nebuvo. Veikė tie patys postfašistai, kurie iš viršaus žvelgė į žmogų ir atitinkamai elgėsi. O ką daryti dabar? Nesu Dievas, bet minčių turiu. Išsigelbėjimą sieju tik su kultūra. Jau mokykloje turi būti daug daugiau kultūros dalykų pamokų. Ruošiame matematikus, fizikus, bet mokykla turi ugdyti žmogų. Vaikas turi išeiti į gyvenimą žinodamas tam tikrus orientyrus, žinoti, kad šlovė – tuščias dalykas. O jis nežino ir dėl to svajoja apie BMW ar buvimą žvaigžde televizijoje. Vaikai į gyvenimą išeina sutrikę, neturintys prioritetų sistemos. Jei tokias pertvarkas pasiūlyčiau Švietimo ir mokslo ministerijai, ji turbūt pamanytų, koks kvailys čia kalba. Bet mano kaip rašytojo privilegija – sakyti, ką manau.
Dvi jūsų knygos – „Paryžiaus dienoraštis“ ir ką tik išleista „Moters laimės enciklopedija“ – atvėrė visai kitokį jūsų kūrybinį veidą. Knygose skatinate džiaugtis gyvenimu, švęsti kasdieną, mylėti savo kūną. Kaip savyje pavyksta rasti tokių skirtingų požiūrių ir kreiptis į tokias skirtingas auditorijas?
– Kiekviename žmoguje yra tam tikra giluma, kurioje jis galvoja apie mirtį, prasmę, kas bus po šimto metų. Bet negali gyventi vien tuo, nes tiesiog neišliksi. Žmogus turi poreikį jausti gyvenimo lengvumą. Šiuo aspektu ir krikščionybė neretai suprantama klaidingai. Dažnai manome, kad tai tamsa, niūrumas. O iš tiesų ji sako, kad Dievas yra džiaugsmas. Knygą apie Paryžių rašiau pirmiausia sau. Ne kartą gyvenau Paryžiuje ir vis savęs klausiau, kodėl man ten taip gera. Vienam portalui iš pradžių parašiau straipsnių ciklą apie šį miestą, vėliau rašiau tiesiog sau. Leidykla mane susirado ir pasiūlė išleisti šiuos straipsnius atskira knyga.
Skaitytojas neretai pripranta, kad konkretus rašytojas rašo tik rimtą literatūrą, ir iš to įvaizdžio rėmų lyg negalima išeiti. Manęs tas jausmas irgi neapleido, todėl anksčiau tekstus pasirašydavau slapyvardžiu (J. Melnikas yra dirbęs moterų žurnaluose Lietuvoje ir Prancūzijoje – IQ past.). Dabar to darbo nebedirbu ir nežinau, ar grįžčiau. Bet tada dirbdamas moterų žurnalų redakcijose iš karto galėjau sulaukti skaitytojų reakcijos. Tai labai naudinga rašytojui, kuris atsiskiria nuo pasaulio ir rašo romaną. Kai leidykla pasiūlė išleisti tuos senus tekstus, sudvejojau. Mane įtikino, kad turiu tam visišką teisę. Pavyzdžiui, Arvydas Šlepikas rašo serialų scenarijus, bet išleido ir puikią knygą „Mano vardas Marytė“. Kai kurie tik tada sužinojo, kad jis – ne tik serialų kūrėjas. Aš taip pat pasvarsčiau, kad jei moteris skaito rimtas knygas, dar nereiškia, jog niekada neperverčia žurnalo. Vadinasi, ir manyje, ir skaitytojuje yra skirtingos pusės.
Apskritai mes turime per daug kompleksų, manome, ar čia man tinka rašyti, išspausdinti. Bet gal reikia tiesiog rašyti, kas ateina į galvą, ir negalvoti, ką apie mane pamanys. Be drąsos rašytojas neįsivaizduojamas. Bet drąsa kaip tik reiškia užsimiršti rašant, pamiršti apie savo „įvaizdį“. Tokio gal ką nors ir galinčio šokiruoti romano kaip „Maša, arba Postfašizmas“ tikrai neparašyčiau, jei svarstyčiau, kaip reaguos lietuvių skaitytojas.
Kita vertus, rašymas sau – neįmanomas dalykas. Tai rašymo paslaptis: rašai sau, turėdamas viltį, kad skaitys ir kiti. Skaitys, supras ir pajaus tą patį kaip ir tu.
J. Melnikas
1959 m. gimė Rovno srityje, Vakarų Ukrainoje.
Baigė Lvovo universiteto Filologijos fakultetą ir M. Gorkio literatūros instituto aspirantūrą.
Nuo 1989 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
2008 m. pelnė Jurgio Kunčino literatūros premiją.
2007 ir 2009 m. knygos „Pasaulio pabaiga“ ir „Tolima erdvė“ išrinktos į Metų knygos penketuką.
2010 m. knyga „Kelias į rojų“ pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Kūrybingiausių knygų dvyliktuką, buvo nominuota Europos literatūros premijai.
Romanas „Tolima erdvė“ pripažintas geriausia 2013 m. knyga Ukrainoje.
