Minską ir jo apylinkes meškiukais nusprendęs apmėtyti Peras Cromwellis, Švedijos viešųjų ryšių kompanijos „Studio Total“ vadovas, įžiebė diplomatinį konfliktą tarp Švedijos ir Baltarusijos. Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka įsiuto dėl prie meškiukų pritvirtintų užrašų, raginančių suteikti žodžio laisvę. Akcijos sumanytojas P. Cromwellis IQ teigia, kad A. Lukašenkos reakcija į „pliušinį desantą“ tik dar labiau išryškino režimo absurdiškumą ir bejėgiškumą.
– Jūsų skrydis įžiebė diplomatinį karą tarp Švedijos ir Baltarusijos, keli žmonės pasodinti į kalėjimą, A. Lukašenka švaistosi grasinimais. Kaip vertinate tokias pasekmes?
– Norėjome, kad akcija iškiltų į viešumą – kuo plačiau, tuo geriau. Dabar apie ją žino, kalba – manau, režimas nesidžiaugia jausdamas tiek daug dėmesio ir spaudimo. Tai, ką padarėme mes, buvo tik nauja provokacijos rūšis – tačiau jokiais būdais ne baisus nusikaltimas, kaip Baltarusija bando pateikti. Dėl pasekmių kaltas pats režimas.
A. Lukašenka yra paskelbęs, kad oro erdvės apsaugai stiprinti buvo skirta 20 mlrd. eurų. Bet vis dėlto nesugebėta sureaguoti į savadarbį lėktuvėlį, pripildytą pliušinių meškučių!
– Kodėl pasirinkote tokią provokacijos formą?
– Kaip žinoma, siekėme atkreipti dėmesį į spaudos, žodžio laisvės suvaržymus šalyje. Norėjome išjuokti A. Lukašenką, parodyti jo silpnąsias savybes. Manau, mums tai pavyko – Minskas smarkiai supyko. O pliušiniai meškiukai tarsi įkūnija patį A. Lukašenką, kitus, paklūstančius režimui, – kuo labiau jie pyksta, tuo juokingesni atrodo. Negi su tokiu meškiuku rimtai pakariausi?
– Kokie buvo pagrindiniai tokios akcijos tikslai?
– Pirma, norėjome išreikšti paramą Baltarusijos opozicijai, parodyti, kad situacija šalyje rūpi ir gyvenantiems svetur. Antra, norėjome dar kartą atkreipti dėmesį į situaciją Baltarusijoje. Trečia, kaip ir sakiau, siekėme, kad A. Lukašenka visų akyse prarastų orumą ir stiprybę, juokindamas kova su meškiukais.
– Nesibaiminote neteisėtai pasirodyti Baltarusijos oro erdvėje?
– Mes net neabejojome, kad būsime pastebėti. Tačiau skridome dieną po nacionalinės šventės – Baltarusijos nepriklausomybės dienos, paminėtos kariniu paradu. Greičiausiai visi šventė iki vėlaus vakaro, o mes pasirodėme ankstų rytą – manėme, kad pastebėję karininkai tiesiog nežinos, ką daryti. Prieš šaudydami jie būtų turėję gauti viršininkų leidimą, tačiau po šventės, manau, būtų buvę sunku su jais susisiekti.
– Buvote numatę juodąjį scenarijų?
– Į lėktuvą būtų šauta, jis nukristų, pilotai žūtų. Taip pat bijojome būti pasodinti į kalėjimą. Rizika buvo didelė, tačiau apie grėsmę pagalvojome iš anksto.
– Bet kodėl pliušiniai žaislai?
– Taip prisiminėme opozicionierių Pavelą Vinogradovą. Jis šiuo metu kalėjime, nes Minske surengė protesto akciją, susodindamas pliušinius meškiukus su šūkiais, raginančiais kovoti už žodžio laisvę. Tad mūsų projektas – duoklė režimo priešininkų kovai.
– Nei Baltarusijos opozicija, nei Europos Sąjungos viršūnės neranda priemonių, kaip būtų galima pakreipti šalį demokratijos link. Jūs tokių būdų matote?
– Didžiausia režimo problema – A. Lukašenka, visą galią koncentruojantis aplink save. Kol jis nebus pakeistas arba pats nepasitrauks iš posto, Baltarusijoje jokie demokratiniai procesai negali atsirasti. Kitų šalių demonstruojamas spaudimas iš išorės, įvairios sankcijos ar šiurkšti diplomatija verčia šalį užsisklęsti.
Mes tik siekėme dar sumenkinti A. Lukašenkos kuriamą stipraus lyderio įvaizdį pasišaipydami iš jo – juk galiausiai jis įniršo dėl pliušinių meškiukų.
– Akcijos užsakovu buvo įvardijama opozicinė Baltarusijos organizacija „Charter97“, tačiau jūs tai neigiate.
– Neturėjome jokio kliento – esame ir projekto autoriai, ir užsakovai. Plano įgyvendinimas atsiėjo 100 tūkst. eurų, ruošdamiesi užtrukome metus. Bet buvo verta tiek paaukoti.
– Turite kitų idėjų dėl Baltarusijos?
– Ne, kol kas ne. Išleidome didelę dalį savo santaupų, sugaišome metus – indėlis didelis. Neabejotinai darysime ką nors panašaus ateityje, bet nežinia, ar tai bus susiję su Baltarusija.
– Skrydis sukėlė sumaištį ne tik Baltarusijoje. Lietuvos oro erdvės apsaugos institucijos iki šiol nesutaria – neteisėtai kirtote sieną ar ne. Kaip vertinate tokį atsaką?
– Na, atrodo, kad lietuviai yra sutrikę ir nežino, kokių veiksmų turėtų imtis – civilinės aviacijos atstovai teigia pastebėję lėktuvą, karinės aviacijos pareigūnai ilgą laiką neigė išvis kažką žinantys. Keista pozicija.
Kaip jie galėjo nepastebėti mūsų, skrendančių į Baltarusiją, man sunku atsakyti. Vis dėlto manau, kad toks skrydis buvo užfiksuotas. Bet gal tiesiog nežinojo, ką daryti, kai pamatė, jog lėktuvas, iš anksto nepranešęs, išskrido iš Lietuvos.
– Ar į jus kreipėsi Lietuvos, Švedijos teisėsauga?
– Ne – nei lietuviai, nei švedai, nei NATO pareigūnai mūsų neieškojo.
– Lėktuvas ne kartą nusileido ir Pociūnų oro uoste, tiesa?
– Lėktuvas ten buvo du kartus. Prieš skrydį reikėjo patikrinti lėktuvą, prisipilti degalų, taip pat turėjome padaryti liuką lėktuve, kad būtų galima kuo paprasčiau išmėtyti meškiukus.
– Kiek laiko lėktuvas išbuvo Pociūnuose?
– Prieš keliaudami į Baltarusiją ten prabuvome dvi naktis. Niekas per tą laiką nepasidomėjo, ką ten veikiame, kam ruošiamės – atrodėme kaip turistai, tiesiog sustoję pasitaisyti lėktuvėlio.
– Jūs pats skrydžio eigą sekėte būdamas Baltarusijoje. Niekam nesukėlėte įtarimų?
– Į Baltarusiją patekau turėdamas turistinę vizą. Ten praleidau ne daugiau nei 12 valandų – atvykau dieną prieš skrydį ir išvykau iškart, kai lėktuvas nusileido Lietuvoje. Iki dabar neabejoju, kad niekam nepasirodžiau įtartinas.
