„Mūsų vėliavos 1918–1940“, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2011.
Pagarba medžiagos skiautei, kuriai suteikiama ypatinga simbolinė prasmė, kuri tarsi užkalbama ir taip pakeičia savo „struktūrą“ lyg švęstas vanduo, formavosi ilgus šimtmečius. Tačiau realioji, dar beveik ranka pačiupinėjama pagarba, formuojama ir prasidedanti grupuotės būrimu, simbolių kūrimu, apsilankymu pas siuvėją, o tada įvairiausiais ritualais ir nuostatomis mus pasiekia iš pirmojo Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio. „Kauno gatvės išrodė tartum koks vėliavynas. Daugelis langų ir priebučių buvo gražiai išpuošta žalumynais bei paveikslais ir Vytimis“ – apie Nepriklausomybės šventę 1920 metais rašė „Kariškių žodis“. Tačiau citata ne iš seno, pageltusio žurnalo, o visai neseniai pasirodžiusios solidžios monografijos „Mūsų vėliavos 1918–1940“ (Nepriklausomos Lietuvos visuomeninių organizacijų vėliavos, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinys).
Muziejų archyvai dažniausiai net kelis kartus didesni nei jas galinčios žiūrovams pristatyti erdvės. Kad tos senos, fonduose dūlančios vėliavos kažkaip pasiektų ir mus (tiesa, monografijoje pateikiamas beveik kasmetinių parodų sąrašas įvairiose Lietuvos vietose), buvo įsteigtas štai toks popierinis knyginis muziejus. O šio muziejaus gidės – istorijos mokslų daktarė Vilma Akmenytė-Ruzgienė ir muziejaus taikomosios dailės rinkinio saugotoja Reda Stuinienė, pateikiančios daug kruopščiai surinktų faktų, apibūdinančių to laikotarpio vėliavų egzistavimo kontekstą. Ir net smulkiausios detalės šį kartą niekam klausytis netrukdo, nes kojų turistams neskauda ir jokios pramogos nevilioja.
Išsami visuomeninių Lietuvos organizacijų raidos apžvalga vertinga ne tik šios knygos, bet ir platesniame istoriniame lauke, nes „organizuotos visuomenės gyvenimo portretas vis dar matomas gana fragmentiškai“. O draugijos tuomet buvo vienu svarbiausių lietuvybės puoselėjimo veiksnių. Nors jų aukščiausias, svarbiausias tikslas lyg ir aiškus, organizacijų veikloje galima pastebėti keisčiausių niuansų. Sąjungų, draugijų buvo tiek daug, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas turėjo būti bent vienos jų narys, tačiau, pasirodo, jog dažnai sąrašuose kartodavosi tos pačios aktyvistų pavardės – nors ir kokia didelė buvo dvasinė vienijimosi reikšmė, istorikė primena apie norą, buriantis į draugijas, pagerinti savo ir artimųjų buitį. O ką jau kalbėti apie įvairiausius ideologinius nesutarimus ir jų peripetijas, klausimus, kiek skirtingų politinių pakraipų organizacijos vienijo Lietuvą, o kiek ją skyrė.
Tas pat bendrystės ir skirties binariškumas būdingas ir vėliavoms: „O atskirti vieną organizaciją nuo kitos padėdavo taip pat visoms bendras simbolis – vėliava“; „Vėliavos ne tik vienijo organizacijų narius, bet netgi tapdavo skirtingų organizacijų nesantaikos priežastimi.“
Straipsnyje „Vienybė, pareiga, tradicija“ V. Akmenytė-Ruzgienė aptaria vėliavų gyvavimo dvidešimtmetį, kuris atskleidžia chronologinę vėliavos kitimo raidą, pratęsusią daug senesnes, beveik antikinius laikus siekiančias tradicijas. Tos vėliavos, istorikės nuomone, iki šiol deramai neapžiūrėtos ir neištyrinėtos: ką reiškia jų spalvos, simboliai, kas buvo jų autoriai, kur ir kaip buvo pagamintos. Viskas nuo globalių reikšmių iki paties mažiausio kutelio ar spalvotų siūlų dygsnio, kuris negalėjo būti atsitiktinis. Pasigaminti vėliavą nebuvo nei paprasta, nei pigu, todėl buvo ieškoma įvairiausių galimybių ir išeičių. Tai lėmė jų įvairovę – o mums dabar nuo to tik įdomiau. Straipsnio pabaigoje istorikė akcentuoja funkcinę vėliavų kaitos ribą – tuo viskas baigiasi, laiko tarpsnis užsisklendžia. Prieš pat mėlynos, žalios, rudos spalvų virtimą vientisa raudonio jūra draugijų vėliavų džiugesys virto ryžtu ir drąsa einant į kovą, priešinantis okupacijai.
Į spalvingą knygos vėliavų ekspoziciją gidė mūsų nebelydi. Gal kiek apmaudu, nes viena kita pastaba prie pačių įdomiausių eksponatų visai praverstų. Mūsų dėmesiui – Nepriklausomos Lietuvos visuomeninių organizacijų vėliavos. Net pačioje hierarchijos viršūnėje plevėsuojančios trispalvės tyrinėjimai gali būti ne tokie jau nuobodūs. XX a. ketvirtojo dešimtmečio vėliava ir po daugybės metų išlaikiusi autentiškas spalvas (ko dabar nepasakysi apie daugelį šiandien gatvėse ar automobiliuose plevėsuojančių), todėl reikėtų pasimokyti ir įsiminti, o jei dar pastebėsime laiko ženklintojas dėmes raudoname plote, prireiks ir minėtosios vaizduotės. Tada jau galime lėtu žingsniu praeiti daugybę įvairiausių draugijų ir organizacijų vėliavų. Nuo pačių prabangiausių, aukso siūlais ir įmantriais raštais, simboliais margintų iki pačių asketiškiausių, kukliausių, dažnai siūtų, siuvinėtų pačių draugijos narių rankomis. Nuo rimtį ir griežtumą skleidžiančių iki labai šiltų, namie siuvinėtus audinius primenančių. Simboliai – Vytis, Gedimino stulpai, kardai, rūtos šakelė, kryžius, lelija, saulė, knyga, kanklės – labai dažnai kartojasi skirtingų draugijų vėliavose, tačiau vis naujai komponuojami. Kadangi dažnai pateikiamos tos pačios draugijos ar sąjungos skirtingų kuopų arba skirtingoms vyrų bei moterų grupėms priklausančios vėliavos, galima įžvelgti ir labai subtilius skirtumų niuansus.
Antrasis skyrius skirtas Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vėliavų rinkiniui, kurį pristato R. Stuinienė. Ji pasakoja gana paslaptingą istoriją, kaip šios vėliavos sunkiais laikais buvo slėptos didelėse liaudiškose skryniose – to paties muziejaus eksponatuose, retkarčiais vėdinamos vidiniame kiemelyje niekam nematant. Nors dabar vėliavų jau nebėra nuo ko slėpti, jos vis dar mažai kam matytos. Muziejuje – 484 vėliavų ir gairelių, o tai pats didžiausias rinkinys Lietuvoje. Dar galima pridėti ir 138 vėliavų kotų antgalių, kuriems taip pat buvo taikomas griežtas normų reglamentas, kolekciją.
Vėl prieš akis šilko, atlaso, satino, paprastesnės medvilnės, drobės ar vilnos vėliavos. Puiki leidinio spaudos kokybė neleidžia abejoti jų spalvų gama, kai kur matyti net audinio faktūra, kiekviena raukšlė ar dėmelė. Vėl atsikartojantys pagrindiniai simboliai, šūkiai. Tik šį kartą šalia vėliavų pateikiama žinių apie pagrindines draugijas ir kiekvienos vėliavos kelio į muziejų istorija – muziejininkai labai preciziški žmonės.
