Galbūt tai skamba ironiškai, tačiau Andriaus Kubiliaus nepopuliarumas buvo jo stiprybės šaltinis. Neturėdamas ką prarasti, jis galėjo imtis reformų ir nemadingų sprendimų.
Klausimas, kiek jam pavyko ir kas trukdė, kad būtų nuveikta daugiau, yra įdomus, o atsakymas nesunkiai randamas. Kai kada trūko partijos palaikymo, kai kur priešinosi biurokratinis aparatas, dažnai problema buvo kompetencijos praraja tarp Seimo ir Vyriausybės ar tiesiog pristigdavo laiko ir jėgų.
Algirdo Butkevičiaus pirmosios 100 dienų, palyginti su A. Kubiliaus pragaru, buvo tikras medaus mėnuo – kairiųjų lyderis mėgaujasi reitingais, kokių nė vienas premjeras iki šiol net sapnuoti nedrįso. Tad ar A. Butkevičiaus populiarumas yra jo silpnoji vieta, jei priešinga A. Kubiliaus padėtis buvo jo stiprybė?
Ir taip, ir ne. Viskas priklauso nuo paties A. Butkevičiaus – ar jis ramiai dreifuos, tikėdamasis likti tautos numylėtiniu, ar imsis darbų, kuriuos atsakingam politikui reikėtų nuveikti. Atrodo, kad, nors ir be didelio entuziazmo, A. Butkevičius rinksis sunkesnį kelią. Ir tai būtų gerai. Yra ir trečias, blogiausias, kelias, kuriuo eina rėksmingasis sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis, kovojantis su verslo demonais ir siūlantis didinti valstybės įtaką. Toks posūkis A. Butkevičiui būtų pražūtingas. Ir todėl, kad ilgalaikėje perspektyvoje būtų žalingas valstybei bei jos ekonomikai, ir todėl, kad tautos meilės premjerui priežastis yra ne populistiniai pažadai „atimti iš turtingo ir atiduoti vargšui“, bet stabilumas – tikras ar bent jo iliuzija. Pokrizinėje Lietuvoje būtent ramybė yra tvirčiausia valiuta.
Viskas priklauso nuo paties A. Butkevičiaus – ar jis ramiai dreifuos, tikėdamasis likti tautos numylėtiniu, ar imsis darbų, kuriuos atsakingam politikui reikėtų nuveikti.
Bet grįžkime prie A. Butkevičiaus darbų. Pradėti reikėtų nuo euro. Taip, euras reikštų dideles psichologines permainas ir didžioji dalis visuomenės, apnikta savisaugos instinkto, norėtų, kad liktų taip, kaip yra. Euroskeptikams argumentai tarsi kepti karveliai tiesiai į burną skrenda iš tos pačios euro zonos. Naujausias pavyzdys – bankrutuojantis Kipras. Jam gelbėti pinigus vėl dėsis euro zonos valstybės, tarp jų ir Estija, o nuo kitų metų galbūt ir Latvija, kurių piliečiai gyvena daug prasčiau nei nelaimėliai graikai ar kipriečiai. Tačiau tai argumentai populistų, kurie keikdami Europą apsimeta nežiną, ką Lietuva iš jos gauna, – nuo priverstinių, bet naudingų reformų iki realių pinigų paramos pavidalu.
Euras suteiktų šaliai patrauklumo, o tiesioginių investicijų srautas į Estiją, gerokai gausesnis nei į Lietuvą, yra to įrodymas. Tai, kad pastarąją krizę Lietuva pasitiko be euro, buvo ne pranašumas, o trūkumas. Pakanka prisiminti litais pasiskolinusį verslą (ir ne tik) smaugusias milžiniškas palūkanas 2009-aisiais ar panišką eurais prisiskolinusių namų ūkių baimę, kad litas nebūtų devalvuotas. Už tai buvo sumokėta milžiniška kaina, o sąskaitą reikėtų išrašyti dabartiniams valdantiesiems, kurie 2007-aisiais euro nesugebėjo įvesti. A. Butkevičius dabar turi puikią progą tą skolą grąžinti.
Galima tęsti euro pranašumų sąrašą net ir euro zonoje tvyrant niūrioms nuotaikoms, tačiau jau pats euro siekis yra naudingas Lietuvai, nes tramdytų Vyriausybę nuo pagundų dar daugiau skolintis ir išlaidauti, griebtis neapgalvotų mokesčių reformų.
Geriau būtų dėmesį sutelkti ten, kur iki galo nepavyko A. Kubiliaus kabinetui: pavyzdžiui, kad ir ištraukti milijardą iš šešėlio, griežčiau kovojant su nelegaliu darbu, kontrabanda ir korupcija.
Kalbant apie koalicijos partnerius, A. Butkevičiui nepasisekė gerokai labiau nei A. Kubiliui. Net saviškiai į ministrų kabinetą prikišo veikėjų, kurių A. Butkevičius mielai atsikratytų, o ką ir kalbėti apie „Tvarkos ir teisingumo“ bei Darbo partijos ministrus ir viceministrus, kurių daugelį reikėtų vertinti skalėje tarp pusėtini ir apgailėtini.
Akivaizdu, kad priešų A. Butkevičius turi koalicijoje, o ne opozicijoje. Tačiau gera žinia premjerui yra tai, kad pavojingiausi jam koalicijos partneriai šiuo metu neveiksnūs. Pirmiausia intrigų meistras Viktoras Uspaskichas, kuris visą energiją priverstas skirti teismo posėdžiams vengti, o ne savo įtakai didinti. Rolando Pakso ambicijos, atrodo, jau praeitis, o tikruoju „Tvarkos ir teisingumo“ lyderiu tampantis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis yra maloni staigmena turbūt ir pačiam A. Butkevičiui. Iš populisto virtęs veiksniu realistu V. Mazuronis simpatijų pelno ir verslo sluoksniuose.
Laiko dirbti netrikdomam A. Butkevičiui padovanojo ir pačios Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, kurios artimiausiu metu bus užsiėmusios jungtuvių rūpesčiais. Kadangi vedyboms yra nemažai nepritariančių, partijų lyderiams labiau rūpės vidaus problemos, o ne tvirčiau kibtis į A. Butkevičiaus valdžios vairą. Nors šios jungtuvės ne iš meilės, o iš išskaičiavimo, realią naudą gaus tie, kurie jose nedalyvaus, – tas pats A. Butkevičius ir socialdemokratai.
Taigi, premjeras turi visas sąlygas kaip reikiant pasidarbuoti – varžovai koalicijoje yra prisnūdę ir išblaškyti, o tautos pasitikėjimo kreditas kol kas milžiniškas. Opozicija, jei A. Butkevičius laikysis tokio kurso, bent jau artimiausius metus kitus, kol rinkimai toli, demonstruos supratingumą ar net nebyliai jį palaikys. Pirmyn, premjere.
