Ką gali ir ko negali daryti pirmoji Prancūzijos ponia, naujai išrinkto šalies prezidento socialisto François Hollande’o širdies draugė Valérie Trierweiler?
Dėl jos statuso ir poelgių rašalą Prancūzijoje lieja anaiptol ne vien vadinama „geltonoji“ žiniasklaida ir debatų ietys laužomos ne tik prie vakarienės stalo, po poros taurių vyno išsėmus įdomesnes temas.
Avinčią įspūdingus aukštakulnius, siekiančią išlikti nepriklausoma ir, nepaisant naujų savo draugo pareigų, norinčią dirbti žurnaliste, bet kartu nenorinčią atsisakyti pirmosios damos privilegijų, V. Trierweiler jau kuris laikas aptarinėja sociologai, protokolo ir teisės specialistai, rašytojai, psichologai, rimtoji šalies žiniasklaida ir visas Prancūzijos politinis pasaulis.
Per keletą pirmųjų F. Hollande’o prezidentavimo savaičių V. Trierweiler pradėta laikyti ambicinga, valdinga ir linkusia visur kišti savo nosį – tiek priskaldė malkų, kad jos statusas ir poelgiai tapo beveik valstybine problema ir, be jokios abejonės, milžinišku galvos skausmu naujajam Prancūzijos vadovui. Išsišokimų viršūnė pasiekta birželio 12 dieną, per patį parlamento rinkimų kampanijos įkarštį.
Lemtingas palinkėjimas
Buvusi F. Hollande’o žmona, Socialistų partijos (kurios kandidatas prezidento rinkimuose buvo ir pats F. Hollande’as) atstovė Segolene Royal, savo apygardoje kovėsi su nuo Socialistų partijos atskilusiu Olivier Falorni ir jam vėliau pralaimėjo. V. Trierweiler išplatino „Twitter“ žinutę, kurioje teigė palaikanti savo seną draugą O. Falorni ir jam palinkėjo sėkmės. Tuo tarpu ne tik visa Socialistų partijos grietinėlė, bet ir atokiai nuo rinkiminių kovų laikytis turintis F. Hollande’as atvirai rėmė savo buvusią žmoną ir keturių jo vaikų motiną S. Royal.
Šis oficialiai Socialistų partijos pozicijai prieštaraujantis pirmosios damos smūgis buvusiai prezidento žmonai buvo toks netikėtas ir neįtikėtinas, jog pradžioje visai rimtai buvo pamanyta, kad žinutę parašė koks nors pokštininkas piratas, užgrobęs V. Trierweiler „Twitter“ paskyrą. Tačiau pirmoji šalies dama netrukus patvirtino, kad žinutės autorė – ji pati.
Kilo toks cunamis, jog porą dienų absoliučiai visi Prancūzijos laikraščiai, radijas ir televizijos kartojo vien tą kelių žodžių žinutę ir įvairiausias galimas jos pasekmes.
„Dabar vien apie tai ir kalbama vietoje to, kad kalbėtume apie pensijų arba švietimo reformas. Ji mums gadina politinį darbą. Kas ji tokia, kad mano galinti sau tau leisti“, – žurnalistams guodėsi vienas iš socialistų ministrų, prašęs neskelbti jo pavardės.
Kad pirmajai Prancūzijos poniai derėtų žinoti savo vietą, jau kitą dieną atvirai pripažino ir premjeras Jeanas Marcas Ayrault’as: „Jos vaidmuo turėtų būti kuklus, nors tai ir nėra lengva. Kiekvienas turi būti savo vietoje.“ Jis, be jokios abejonės, kalbėjo su Eliziejaus rūmų šeimininko žinia, nors pats F. Hollande’as nuo komentarų susilaikė. Jo aplinkos žmonės vis dėlto prasitarė, kad prezidentas buvo tiesiog „įsiutęs“.
Nereikia nė sakyti, jog bene didžiausią žalą tokiu išsišokimu V. Trierweiler padarė savo draugui Prancūzijos prezidentui. Visos rinkimų kampanijos metu jis žadėjo būti „normaliu prezidentu“ ir prisiekinėjo, jog privatus ir viešas gyvenimas į vieną kokteilį nebebus plakamas, kaip tai buvo daroma dešiniųjų prezidento Nicolas Sarkozy laikais. 2007 m. N. Sarkozy, vos pradėjęs eiti šalies vadovo pareigas, išsiskyrė su žmona Cecilia, o paskui gana greitai užmezgė romaną su dainininke Carla Bruni ir nesibodėjo šių privačių gyvenimo aspektų viešai afišuoti.
Prezidentas nesusitvarko?
„Eliziejaus rūmuose nenormali situacija“, – prisiminęs F. Hollande’o pažadus būti normaliu, jį pliekė socialistams paprastai simpatizuojantis dienraštis „Liberation“. Tačiau palyginti su bendru žiniasklaidos ir dešiniųjų politikų bei apžvalgininkų tonu, šios dienraščio rykštės buvo labai švelnios. Regioninė žiniasklaida be jokių užuolankų ėmė klausinėti, ar F. Hollande’as pajėgus vadovauti šaliai, jeigu nesugeba suvaldyti rietenų tarp buvusios žmonos ir dabartinės meilužės.
Kitaip tariant, tie keletas jo draugės parašytų „Twitter“ žodžių vienu mostu nubraukė visas politiko pastangas pasirodyti tvirtu, ramiu ir gebančiu įveikti ekonomikos krizę bei kitas šalies bėdas žmogumi. Staiga paaiškėjo, kad jis nepajėgus sukontroliuoti gana paprasto meilės trikampio ir tapo sumuštinio sūriu tarp dviejų stipraus charakterio moterų.
„Tikėkimės, kad V. Trierweiler nepuls pavyduliauti Angelai Merkel, nes tai ne juokais sugadintų Prancūzijos ir Vokietijos santykius“, – šaipėsi vienas iš apžvalgininkų.
Pirmas atvejis istorijoje
Kalbant rimtai, dėl V. Trierweiler vaidmens bei statuso prancūzams kilo klausimų nuo pat pradžių. Pirmiausia, ar išvis ją galima vadinti pirmąja Prancūzijos ponia? Dalis žurnalistų su ironija rinkosi anglišką „girlfriend“ – pirmosios draugės – apibūdinimą.
Kad Eliziejaus rūmuose šeimininkautų nesusituokusi pora, Prancūzija iki šiol nebuvo regėjusi. Atmetus davatkiškus pamokslavimus verta priminti, jog nesusituokusi eilinė prancūzų pora prieš įstatymą anaiptol neturi tokių pačių teisių, kaip sutuoktiniai. Šia prasme Prancūzija yra gana konservatyvi. Pavyzdžiui, net vaiką auginančiai nesusituokusiai porai neįmanoma drauge deklaruoti pajamų mokesčio. Tad kodėl mokesčių mokėtojai turėtų išlaikyti eilinę moterį ir mokėti jos pagalbininkams (V. Trierweiler prezidentūroje turi savo kabinetą, kelis patarėjus, sekretoriatą ir apsauginius), jeigu tos moters santykiai su šalies vadovu nėra įtvirtinti prieš įstatymus?
Tačiau pagrindinės diskusijos iki lemtingosios „Twitter“ žinutės kilo ne dėl santuokinio pirmosios Prancūzijos poros statuso, o dėl prezidento draugės užmojų tęsti žurnalistės karjerą savaitraštyje „Paris Match“ .
Gana vieningai sutariama, kad tokie du vaidmenys niekaip negali būti suderinami. Iki šiol visos žurnalistės politikų žmonos šiems tapus ministrais ar kitais aukštais valstybės pareigūnais paprastai savo karjerą iškart paaukodavo arba bent jau neberašydavo ir nebekurdavo laidų politinėmis temomis. V. Trierweiler pareiškė viena išlaikanti tris savo vaikus ir šios naštos nenorinti užkrauti mokesčių mokėtojams, todėl privalanti toliau užsidirbti duonai.
„Asmeniškai aš manau, kad ji toliau gali dirbti žurnaliste „Paris Match“. Problema yra ta, kad Eliziejuje ji turi kabinetą ir kelis pagalbininkus. Tai reiškia, kad ji nori atlikti ir oficialias funkcijas, kurios nesuderinamos su žurnalistės darbu“, – dienraštyje „Liberation“ svarstė bendrą apžvalgininkų nuomonę gana gerai atspindintis žiniasklaidos specialistas Danielis Schneidermanas.
Pati V. Trierweiler po audrą sukėlusios žinutės elgiasi gerokai kukliau, tarsi paklausiusi premjero patarimo „žinoti savo vietą“. Anksčiau ji labai dosniai dalijo interviu žiniasklaidai, o dabar tarsi ėmė ir visai išnyko – jokio, net menkiausio pasisakymo.
Vis dar literatūros kritikė
Tačiau pirmoji Prancūzijos ponia, arba „girlfriend“, toliau dirba „Paris Match“ literatūros kritike. Vienas jos rašinių išrinkus F. Hollande’ą buvo JAV prezidento Franklino Roosevelto žmonos Eleanor Roosevelt biografijos recenzija. „Na štai, pirmoji ponia žurnalistė nėra naujiena“, – apie amerikietę rašė ir savo daržą tuo pačiu plunksnos mostu gynė V. Trierweiler. Dabar knygas recenzijoms ji jau renkasi labai atsargiai. Pastarasis publikuotas jos rašinys visiškai nekaltas – rašytojos Amandos Sthers romano recenzija.
Kol pati ponia tyli, jos aplinkos žmonės tvirtina, jog dėl „Twitter“ žinutės ji labai apgailestauja ir, nors gerai išmano žiniasklaidos sraigtelius, tokių milžiniškų šios žinutės pasekmių Socialistų partijai ir jos mylimo vyro autoritetui ji nenumatė. Tačiau nepaisant visko, savo trumpųjų žinučių paskyros pirmoji ponia neuždarė.
O teisės ir kiti specialistai toliau savęs ir kitų klausinėja, ar pirmosios damos statuso, teisių ir pareigų nevertėtų teisiškai apibrėžti. Tai nėra padaryta nei Prancūzijoje, nei kitose demokratinėse šalyse, išskyrus monarchijas.
Kas žino, gal nusistovėjusias tradicijas savo elgesiu bandžiusi sulaužyti pirmoji Prancūzijos ponia ir paskatins tai padaryti. Bet kol kas V. Trierweiler, kaip teigia jos aplinkos žmonės, tik svarsto, kokį vaidmenį pirmosios damos kailyje ji galėtų ir norėtų turėti.
