Lietuva didins kariuomenę, kad galėtų apsiginti, kol sulauks NATO pagalbos, tačiau kaip didinimas padės NATO ir kolektyvinei gynybai – neaišku.
Lietuva ketina plėsti susitraukusią šalies kariuomenę ir karo prievolininkus vilioti lengvatomis, pavyzdžiui, kompensuojamomis studijomis ar subsidijomis jų darbdaviams. Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė sako, kad plėtra padės užtikrinti savarankišką šalies gynybą, tačiau jos kolega Juozas Olekas tokius planus vadina „propaganda“.
Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų vienijama Vyriausybė tik įpusėjus kadencijai ėmėsi keisti krašto apsaugos politiką. „Buvo užsiliūliavimo nuotaikos, kad Lietuvai pačiai gintis, gynybos struktūrų kurti neapsimoka, užtenka, kad mes dalyvausime tarptautinėse misijose, ir dėl to ateis ir mus kiti apgins“, – Seime pristatydama kariuomenės struktūros pokyčius anksčiau yra sakiusi R. Juknevičienė.
Keičiasi „filosofija“, teigia Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas Gediminas Vitkus. Pasak jo, buvusi vyriausybė manė, kad Lietuva bet kuriuo atveju negali apsiginti pati, todėl kariuomenę reikia orientuoti į NATO ir paversti „ekspedicine“.
G. Vitkaus manymu, ruošdamiesi pokyčiams konservatoriai užtruko dėl finansinių sunkumų, bet galiausiai viršų ima mąstymas, kad ginti valstybę yra kiekvieno piliečio pareiga, dėl to ir vėl numatyta privaloma tvarka šaukti į karinę tarnybą – jei nesusirinks pakankamai savanorių.
Seime svarstomose principinės kariuomenes struktūros gairėse numatoma, kad šalies kariuomenė iki 2017 metų padidės iki trečdalio, daugiausia padidinus karių savanorių skaičių. Karo prievolės įstatymo projekte numatomos lengvatos baigusiems karinę tarnybą: be kita ko jiems bus kompensuojama dalis studijų kainos arba siekiant palengvinti įsidarbinti iki šešių mėnesių bus subsidijuojama alga, neviršijant 1,5 minimalios algos dydžio.
Kalbėdama Seime R. Juknevičienė teigė negalinti viešai dėstyti Lietuvos pasirengimo gynybai detalių, tačiau pripažino, kad to pasirengimo nėra ir būtent tam reikalinga kariuomenės plėtra. Tačiau buvęs krašto apsaugos ministras, dabar Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys Juozas Olekas sako, kad plėtra yra „propagandinė“ ir realiai neatitinka savarankiškos gynybos planų, apie kuriuos kalba R. Juknevičienė. Pasak buvusio ministro, 2004-2008 metais kariuomenė buvo didesnė nei numatoma 2017-aisiais.
R. Juknevičienė teigia, kad numatoma kariuomenės plėtra skirta visų pirma šalies savarankiškos gynybos pajėgumams didinti – kol sulauktume NATO pagalbos. Tačiau ar Lietuva pati padės NATO? Kariuomenės plėtra reiškia ir didinimą finansavimo, dėl kurio nuolat bamba Aljansas. G. Vitkus teigia, kad Lietuva iki šiol karpė išlaidas visoms sritims, stengdamasi išlaikyti brangią ekspediciją Afganistane. Dabar finansavimas didės, tačiau ne kolektyvinės gynybos, o individualios gynybos reikmėms.
„Finansiniai skaičiavimai yra pateikti NSGK, prezidentei, kokių lėšų iš tikrųjų reikia ilgojoje perspektyvoje, kad įgyvendintume bent minimalią struktūrą, kuri galėtų gintis nuo galimo užpuolimo“, – Seime kalbėjo R. Juknevičienė.
Premjeras Andrius Kubilius taip pat pareiškė, kad krašto apsauga bus finansuojama kaip prioritetinė, kai tik atsiras galimybių.
Politiškai „parduoti“ plėtrą padeda Rusijos grėsmė
Politologas G. Vitkus teigia, kad politiškai „parduoti“ kariuomenės didinimą yra sunku, ypač kai nėra juntama realios išorinės grėsmes.
Iš to galima daryti išvadą, kad didinti kariuomenę motyvuojant Rusijos grėsme yra lengviau nei motyvuojant įsipareigojimais NATO – mažai visuomenei matomomis misijomis Afganistane ar kur beprireiktų. Tačiau tuo pačiu metu tikimybė dalyvauti NATO misijose yra žymiai didesnė nei tikimybė, kad Lietuvą užpuls Rusija. Taigi prioritetai prieštarauja tikimybėms.
Lietuva rengiasi didinti karių kiekį, tačiau nekalba apie tolesnį kariuomenės modernizavimą, specializavimą, mobilumo didinimą ar kitokį pritaikymą geriau dalyvauti NATO kolektyvinės gynybos struktūroje. Krašto apsaugos ministerija tikina, kad daugiau savanorių reikš ir daugiau galimybių dalyvauti NATO misijose.
„Niekas iš Lietuvos nesitiki kiekybės“, – portalui IQ.lt teigė Lietuvos ambasadorius prie NATO Linas Linkevičius. Pasak jo, Lietuva negali siųsti daugybės karių arba, pavyzdžiui, neturi sraigtasparnių, kurių taip trūksta NATO.
Tačiau Aljanso atstovai vis dar nepraleidžia progos pagirti lietuvių ir, L. Linkevičiaus teigimu, ne be pagrindo: Lietuvos karinės pajėgos vertinamos visų pirma dėl Goro provincijos atstatymo grupės Afganistane, kuri anuomet tapo malonia staigmena NATO. Antras dalykas, pasak ambasadoriaus, yra specialiosios pajėgos, ne tik Lietuvos, bet kiekvienos kariuomenės „prekės ženklas“.
NATO kovo mėnesį priėmė politines gaires, kurios numato kariuomenių plėtros parametrus Aljanso narėms. Faktiškai jos neprieštarauja kiekybinei kariuomenės plėtrai, tačiau nustato ir kokybinius standartus: 50 proc. kariuomenės turi bent teoriškai galėti dalyvauti užsienio operacijose, o 10 proc. – realiai. Kalbant apie kariuomenės plėtrą neužsimenama, ar Lietuva 2017-aisiais galės bent teoriškai perkelti 9 tūkst. karių į užsienį.
NATO narės įsipareigojusios siekti 2 proc. BVP dydžio gynybos finansavimo, tačiau Lietuvos skiriama dalis sudaro 0,85 proc. ir šalį pastato priešpaskutinėje vietoje Aljanse, kurio vidurkis yra 2,8 proc. Mažiau už Lietuvą skiria tik Liuksemburgas, o Latvija – 1,2 proc., Estija – 1,9 proc., Lenkija – 1,7 proc. BVP.
75 proc. visų NATO lėšų skiria JAV, nuolat priekaištaujanti sąjungininkėms dėl nepakankamų įsipareigojimų.
