Gedulo ir vilties dieną Panevėžyje ne tik prisimintos tremties metinės, bet ir pašventintas paminklas pirmajam Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui. Šalia buvusių jo namų pastatytas originalus monumentas – varpas. Paminklas slepia daug simbolių.
Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektorius dr. Simas Maksvytis sako, kad viskas prasidėjo nuo varpo. Jis 2002 metais iškeltas iš bažnyčios varpinės, gavus mecenato Gerhardo Langės dovaną – naujus varpus. S. Maksvytis pasidomėjo, kur dingo senasis varpas, kokia jo istorija.
„Tai žmonių, jų rankų po kruopelytę suneštas varpas. Tada buvo akcija ir varpui rinko žalvarį. Žmonės nešė arbatinukus, įvairius rakandus iš žalvario“, – „Sekundei“ pasakojo kunigas.
Tuo metu buvo blokada, tad varpą Klaipėdoje išliejo šio amato išmokęs kunigas Bronislovas Burneikis. Į atgimusią bažnyčią jis įkeltas 1991 metų rudenį. Tokią istoriją turintį varpą norėta prasmingai panaudoti.
Monumente panaudotos graikiškos raidės alfa ir omega – Kristaus simbolis. Jos sudaro monumento pagrindą. Viršų puošia vyskupo mitra. Ant jos yra trys Dievo įsakymai, skirti Dievui, ir septyni – artimui. Pjedestalas – kryžiaus formos.
Varpas, pasak S. Maksvyčio, yra laisvės, atgimimo varpas, žmonių širdžių suneštas varpas. Idėjas padėjo įgyvendinti skulptorius Algirdas Varžinskas ir meistras Rimantas Dilius. Paminklas pastatytas iš žmonių aukų. Maždaug pusę sumos dovanojo viena šeima.
Kunigo teigimu, dabar pro monumentą praeina šimtai žmonių, juo gėrisi – atrodo tarsi maža koplytėlė, varpinė ar net vyskupo figūra. Beje, šiemet baigta minėti vyskupo K. Paltaroko 140 metų gimimo sukaktis, šiemet švenčiama Panevėžio vyskupijos, kurią įkūrė K. Paltarokas, 90 metų sukaktis.
Skelbia ir gedulą, ir viltį
Kol kas paminklo varpas neskamba – kažkur dingo senoji šerdis. Išliejus naują, varpas suskambės, paminklas atgis. Be to, žmonės gali atsisėsti ant raidės skersinio, prisiliesti paminklo. Prasminga ir tai, kad žmonėms monumentas kelia klausimų, yra savotiška evangelizacija.
„Žmonės dabar klausia, kam tie skaičiai, kodėl ta mitra. Aiškini, kad tai dvi Dievo įsakymų plokštės“, – apie vyskupo atminimo įamžinimą sako S. Maksvytis.
„Pati apvaizda, gal ir pats K. Paltarokas iš aukštybių mintį pakuždėjo, kad jam būtų visai ne sarmata toks monumentas šalia namo langų, kur jis gyveno ir vaikščiojo“, – sako dvasininkas.
Pašventinti pasirinkta diena taip pat turi prasmę. Pasak S. Maksvyčio, varpas skelbia ir gedulą, ir viltį. Jis skamba ne tik laidotuvių metu, bet ir linksmomis, gražiomis progomis.
„Gal labiau viltį skelbiame, žiūrime į ateitį. Ir K. Paltarokas pergyveno okupacijos laiką, turėjo daug liūdesio, daug gedulo. Vienu metu buvo vienintelis vyskupas Lietuvoje ir jam reikėjo kažkaip tvarkytis. Nebuvo lengvas laikotarpis. Jis nebuvo išvežtas į Sibirą, bet ne ką mažiau reikėjo kentėti, pergyventi ir vargti dėl Lietuvos ateities, dėl visko. Nors prisimename su didžia pagarba į Sibirą išvežtus, žuvusius, bet kartu su viltimi žvelgiame, džiaugiamės atgimusia Lietuva“, – pasakojo kunigas.
Daiva SAVICKIENĖ
