Koks riestainis tiktų vadovams?
Valstybės įmonių valdymo sutelkti į vieną holdingą taip ir nepavyko. „Visuomio“ idėja, vos tik įgijusi formą, greitai buvo sukritikuota ir palaidota. Vis dėlto daugelis sutinka, kad dabar valstybei priklausančios įmonės dažnai veikia neefektyviai. Situacija greičiausiai keistųsi, jei jų valdyme galėtų dalyvauti profesionalai iš šalies.
Į klausimą, kur būtų galima rasti tokių profesionalų, Ūkio ministerijos, „Baltic Management Institute“ ir advokatų kontoros „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ praėjusių metų gale organizuotos diskusijos dalyviai jau pabandė atsakyti. Šių specialistų reikėtų ieškoti privačiajame sektoriuje, o tiksliau – sėkmingai veikiančiose didžiosiose šalies bendrovėse. Vadovai iš privačiojo sektoriaus galėtų sudaryti valstybės įmonių valdybą, kuri nustatytų strateginius tikslus, skirtų direktorių ir kitus vadovus, numatytų jų atlyginimą. Tačiau jau praėjusį kartą paaiškėjo, kad profesionalai iš verslo srities už dyką dirbti taip pat nesutiks. Jų atlygio klausimas tapo antrosios diskusijos, įvykusios kovo viduryje, objektu.
Pristačiusi vadovų nuomonių apklausą, advokatų kontoros LAWIN partnerė ir verslo teisės specialistė Dovilė Burgienė pastebėjo, kad didesnė dalis vadovų valstybės įmonių valdybose sutiktų dirbti kaip priežiūros funkcijas atliekantys valdybos nariai už 4–10 tūkst. litų siekiantį mėnesio atlygį. Paprasto mokesčių mokėtojo akimis žiūrint, tai – gana įspūdinga suma, ypač įvertinus tai, kad valdyboje vadovai praleistų vos keletą dienų per mėnesį.
Tačiau vien tik profesionalių valdybos narių pritraukimas problemos neišspręstų. Tam, kad valstybės kontroliuojamos įmonės dirbtų efektyviai, svarbu pritraukti ir tinkamai motyvuoti ir vykdomąsias funkcijas atliekančius vadovus.
Šioje vietoje neišeina neprisiminti Susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio sparnuotos frazės apie vagis ir bepročius, einančius dirbti į valstybės sektorių už 5 tūkst. litų. Po tokio pareiškimo ministras sulaukė nemažai kritikos. O kritikuotas jis ne visai pelnytai. Galbūt ministras savo frazę ir leptelėjo neapdairiai, tačiau jo pastebėjimas buvo taiklus kalbant apie valstybinių įstaigų vadovų atlygį.
Vidutinis atlyginimas šalyje siekia kiek daugiau negu 2 tūkst. litų, todėl pustrečio karto didesnis užmokestis turėtų būti gera motyvacija. To gal ir pakanka paprastiems specialistams motyvuoti, tačiau profesionalių vadovų tokiu atlygiu nesuviliosi. Tiesa ta, kad šalies privačiajame sektoriuje skirtumas tarp specialistų ir vadovų atlyginimų vidutiniškai siekia 8 kartus.
O svarbių valstybės institucijų vadovų postus užima žmonės, kurių atlyginimas siekia maždaug tiek, kiek kai kurių privačiojo sektoriaus įmonių vidurinės grandies vadovų ar vadybininkų. Pavyzdžiui, spaudžiamas politikų, Lietuvos banko vadovas praėjusiais metais kelis kartus mažino savo atlyginimą, jis dabar neatskaičius mokesčių sudaro apie 10 tūkst. litų. Jo kolegos komerciniuose bankuose net ir po krizės greičiausiai uždirba bent 4–5 kartus daugiau. Panašų atlyginimą gauna ir vienos didžiausių šalies transporto įmonių „Lietuvos geležinkeliai“ vadovas. Reikėtų nepamiršti, kad šios įmonės metinės pajamos viršija milijardą, o pelnas sudaro bent šimtą milijonų litų.
Kas atsitinka, kai valstybinės organizacijos vadovui mokamas mažas atlyginimas? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad valstybės įmonė sutaupo. Tačiau ji neišvengiamai pralaimi kovą privačiajam sektoriui dėl geriausių vadybos specialistų ir gauna prastesnius vadovus. Negana to, dėl mažo atlygio jie nėra suinteresuoti dirbti efektyviai, o po neefektyvia tokių įmonių veikla atsiranda galimybė užmaskuoti papildomo uždarbio būdus. Todėl galop išeina taip, kad, kaip pastebėjo LAWIN vadovaujantysis partneris Rolandas Valiūnas, „valstybei yra pigiau mokėti 100 tūkst. litų negu 5 tūkst. litų“.
Todėl Ūkio ministerijai bandant keisti valstybės įmonių valdymo tradicijas neišvengiamai teks galvoti ir apie vadovų, ir apie būsimų valdybos narių atlyginimus. Didelis vadovo atlyginimas, jeigu jis atitinka organizacijos ar įmonės pasiektus rezultatus, neturėtų gąsdinti. Be to, būtų logiška, kad tam tikra atlygio dalis būtų kintama ir priklausytų nuo pasiektų rodiklių. Tokiu atveju ir didesnis atlyginimas turėtų daugiau pagrindo, o prasti veiklos rezultatai taip pat neliktų neįvertinti. Minėtos apklausos rezultatai taip pat parodė, kad daugelis vadovų palaikytų mintį, jog 30–60 proc. atlygio dalis turėtų priklausyti nuo įmonės pasiektų finansinių rezultatų.
Siekiant pertvarkyti valstybei priklausančių įmonių valdymą pakeista jų vadovų užmokesčio sistema būtų vienas svarbesnių uždavinių. Rinkos realijas atitinkantis užmokestis pirmiausia padėtų pritraukti specialistų iš privačiojo sektoriaus. Antra, su rezultatais siejamas atlygis turėtų labiau motyvuoti siekti efektyvių veiklos rezultatų. Jeigu toks atlygis atitiktų tai, kas mokama privačiajame sektoriuje, sumažėtų paskatų užsidirbti papildomai per neefektyvų organizacijos valdymą, galbūt net išaugtų vadovų atsparumas politiniam spaudimui, mat tarnavimas partiniams interesams šiuo metu yra valstybės įmonių bėda numeris vienas.
____________________
Šis straipsnis išspausdintas IQ žurnale, 2011 m. balandžio mėn. numeryje.
