Kadenciją Lietuvoje baigianti JAV ambasadorė Anne Elizabeth Derse vietoj atsisveikinimo žinutės rugpjūčio pabaigoje paragino Lietuvos valdžią „pasiųsti stiprų signalą“ dėl gynybos išlaidų didinimo. Ši žinia, matyt, pasiųsta neatsitiktinai. Mat kitais metais, neoficialiais duomenimis, išlaidų dalis nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) gali dar mažėti.
Finansų ministerija šiuo metu rengia 2013 m. biudžeto projektą. Jame, remiantis pradinėmis užuominomis, išlaidų krašto apsaugai dalis gali sumažėti iki 0,75 proc. BVP. Toks sprendimas taptų akibrokštu NATO partneriams, kurie jau senokai šnairuoja į Lietuvą, skiriančią gynybai bene mažiausią savo BVP dalį.
Šiemet, oficialiais NATO duomenimis, Lietuva krašto apsaugos sistemai skyrė tik 0,8 proc. BVP, nors bendra NATO rekomendacija yra 2 proc. Tiesa, toli gražu ne visos NATO narės skiria šiuos 2 proc.
Išvykstanti JAV ambasadorė A. E. Derse užsiminė, kad Lietuvos išlaidos gynybai turėtų pasiekti bent jau 1,2 proc. BVP, nes tai tas lygis, kai tik palaikoma egzistuojanti karinių pajėgų būklė. „Būtina kasmet išleisti 1,2 proc. nuo BVP tam, kad galėtumėte išlaikyti savo dabartinius gynybos pajėgumus. Kai išleidžiate mažiau, jie kasmet blogėja. Todėl mes norime paskatinti pažiūrėti į šią problemą labai rimtai“, – Lietuvos televizijos naujienų tarnybai teigė A. E. Derse.
BVP auga, išlaidos – ne
Krašto apsaugos ministerija kol kas nenori plačiau komentuoti būsimų išlaidų. „Kol kas ministrė Rasa Juknevičienė nėra gavusi jokio oficialaus biudžeto projekto, – IQ teigė krašto apsaugos ministro patarėja viešiesiems ryšiams Ugnė Naujokaitytė. – Todėl šiuo metu negalime apskritai niekaip vertinti pranešimų, kad išlaidos gynybai tariamai galėtų būti mažinamos.“ Pati ministrė rugsėjo pirmosiomis dienomis taip pat teigė, kad biudžeto projekto kol kas nėra.
Vis dėlto pasirodžiusios užuominos dėl galimo išlaidų dalies gynybai sumažėjimo atspindi bendrą valstybės nepasirengimą iš esmės keisti tendenciją. Išlaidos krašto apsaugai pastaraisiais metais buvo mažinamos, o pradėjus augti BVP jos iš esmės nepasikeitė. 2012 m. krašto apsaugos biudžetas siekia 870,2 mln. litų – panašiai tiek, kiek ir 2011 m., o 2010 m. išlaidos buvo 849 mln. litų. Augant BVP, o išlaidoms nesikeičiant, jų dalis nuo BVP mažėja.
Išlaidų krašto apsaugai dalis nuo BVP ėmė mažėti nuo 2008 m. 2007 m. ji siekė 1,2 proc., o 2011 m. jau susitraukė iki 0,8 proc. Realiosios išlaidos (skaičiuojant 2005 m. kainomis) gynybai labiausiai krito 2009 ir 2010 m. – atitinkamai po 17,2 ir 16,5 proc. Tačiau net ir pradėjus augti ekonomikai, 2011 m. realus gynybos finansavimas buvo minusinis: sumažėjo 1,2 proc.
Finansų ministro patarėja visuomenės informavimo klausimais Rasa Jakilaitienė patvirtino, kad biudžeto projektas dar nėra užbaigtas: „Vyriausybei pirmasis 2013 m. biudžeto projektas turi būti pateiktas svarstyti iki rugsėjo 24 d.“ Tačiau ji negalėjo patvirtinti, ar išlaidos gynybai gali būti 0,75 proc. BVP. Vis dėlto, jei Finansų ministerija griežtai laikysis bendro principo, kad kitiems metams visoms sritims pinigų bus skirta ne daugiau nei šiemet, proporcinė BVP dalis krašto apsaugai neišvengiamai mažėtų.
Pakeisti šią tendenciją – tikras Sizifo darbas. Net augant valstybės ekonomikai svarbesniais prioritetais tampa mažinti biudžeto deficitą, tad geriausiu atveju krašto apsaugos biudžetas lieka toks pat. Tačiau to neužtenka net norint išlaikyti tokią pat gynybos išlaidų nuo BVP dalį, jau nekalbant apie augimą. 2012 m. gegužės mėnesį svarbiausios Lietuvos politinės partijos pasirašė nacionalinį susitarimą, kad pamažu bus didinamas finansavimas krašto apsaugai. Tuo metu tik Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai nepritarė šiam susitarimui, o Lietuvos lenkų rinkimų akcija atrodė sutrikusi – iš pradžių nepanoro prisijungti, o vėliau persigalvojo. Vis dėlto šis vos prieš kelis mėnesius pasiektas partijų susitarimas, regis, gali virsti tuščiu popieriumi, galinčiu dar labiau suerzinti NATO partnerius.
Vienas iš nacionalinio susitarimo iniciatorių, Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėjas užsienio politikos klausimais Laurynas Kasčiūnas tikisi, kad vis dėlto partijų pasiektame susitarime užfiksuoti įsipareigojimai nebus pamiršti. „NATO – svarbiausias Lietuvos saugumo garantas, mes nuolat siekiame NATO svarbos ir matomumo didinimo Lietuvoje. Tačiau saugumo užtikrinimui yra būtini abipusiai įsipareigojimai. Todėl būtina įgyvendinti nacionalinį partijų susitarimą ir parodyti, kad Lietuva bent jau simboliškai ima judėti išlaidų didinimo kryptimi“, – teigė L. Kasčiūnas.
Siekdama bent jau buhalteriškai padidinti krašto apsaugos biudžetą Vyriausybė nutarė peržiūrėti kai kurias funkcijas, kurias būtų galima priskirti prie krašto apsaugos užtikrinimo. Pavyzdžiui, pasienio apsaugai būtinus radarus, kuriais bendrai naudojasi kelios žinybos, tam tikrų statutinių pareigybių, kurios karo atveju būtų įtrauktos į gynybinius veiksmus, mokymus ketinta priskaičiuoti kaip išlaidas gynybai.
Savų marškinių sindromas
Tačiau kaip parodė „sraigtasparnių istorija“, realus funkcijų pasidalijimas yra gerokai sudėtingesnė problema. Ypač nemažai trinties kyla tarp Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijų. Valstybės sienos apsaugos tarnyba norėtų plėsti savo sraigtasparnių parką ir statyti oro bazę Baltijos jūros pakrantėje bei įsigyti patruliuoti virš jūros skirtą sraigtasparnį. Šie planai lyg tyčia iškilo tuo pat metu, kai Krašto apsaugos ministerija ėmė ginti savo ketinimus pirkti tris sraigtasparnius, galinčius pakeisti senstančius sovietinės gamybos Mi8.
Abi institucijos įtikinėja, kad sraigtasparniai būtų naudojami ir paieškos bei gelbėjimo darbams, civilinei pagalbai – taip tarsi konkuruodamos dėl tų pačių tikslų ir bandydamos įtikinti, kad būtent joms labiau reikia naujų skraidymo aparatų. Tokios dalybos mažina galimybę, kad krašto apsaugos sistemai bus sklandžiai perduotos papildomos funkcijos ir finansai, kurie būtų įskaičiuoti į bendrą gynybos biudžetą ir bent taip padidinta tam skiriama BVP dalis.
Prieš rinkimus ypač sudėtinga kalbėti apie pinigų didinimą krašto apsaugai. Politinės partijos mieliau dalija pažadus apie socialinę paramą, didesnę minimalią algą ar ekonomikos skatinimą. Krašto apsauga neturi savo „natūralių gynėjų“, nes krašto apsaugos sistemoje dirba tik 0,7 proc. visų dirbančiųjų, o saugumas – pernelyg abstrakti sąvoka daugeliui rinkėjų, kad tam nuolat būtų skiriama daug lėšų. Nenuostabu, kad Lietuvoje krašto apsaugai skiriamos lėšos, tenkančios vienam gyventojui, – vienos mažiausių tarp visų NATO narių. 2011 m. šiai sričiai buvo skirta tik 75 JAV doleriai (2005 m. kainomis) – tai 13 kartų mažiau, nei NATO vidurkis (987 JAV doleriai).
