Jau tapo įprasta, kad giminės susitinka per laidotuves,
gal dar per vestuves. Atstumas, amžinas laiko trūkumas, bėgantys metai tirpdo
šilčiausius jausmus. Janiūnai iki šiol niekuo neišsiskyrė iš kitų: gyveno,
dirbo, susibėgdavo išlydėti Anapus giminei brangius žmones. Kelerius metus
brandinę mintį susirinkti draugėn, praėjusį savaitgalį patys nustebo, kai į
ilgai lauktą giminės susitikimą netoli Trakiškio suvažiavo beveik pusantro šimto
giminaičių. Dauguma jų vieni kitus pamatė pirmą kartą.
Trūko kantrybė
„Ne, mes – ne bajorai. Paprasti žmonės, iš tų biednų esam kilę“, – „Sekundei“ aiškino į giminės susitikimą iš visos Lietuvos suplaukę Janiūnai, Grigaliūnai, Šalčiai, Latvinai, Kiškiai, Čižiai. Giminaičiai dar tik dėlioja visas savo giminės medžio šakas, šakeles, tačiau nė neabejoja: net mažiausieji senosios Stefanijos Janiūnytės-Šaltienės giminaičiai turi pažinti vieni kitus. Būtent ponios Stefanijos, jos keturių jau Anapus išėjusių seserų ir amžinojo poilsio atgulusio brolio vaikai, vaikaičiai bei provaikaičiai su šeimomis dvi dienas ilsėjosi, pramogavo, bendravo be jokios progos. Šimtus kilometrų iš Kauno, Vilniaus, Biržų, Klaipėdos, metę visus darbus, giminaičiai suvažiavo vien tam, kad pasimatytų. „Seniai vieni kitus pažįsta, jaunimas – jau ne. Kelerius metus pasišnekėdavom, kad reikėtų visiems krūvon sueiti, bet vis laiko trūksta, kokia nors bėda entuziazmą nugesina. Kai mama šiek tiek pradėjo taisytis po insulto, nusprendėme nebedelsti“, – pasakojo ponios Stefanijos dukros Vanda Baltrūnienė iš Biržų ir Ona Kiburienė iš Paliūniškio.
Seserys juokiasi, kad aplinkui zujančio jaunimo jos nepažįsta: „Išsibarstę visi po Lietuvą, užsienius. Per dvi dienas susipažinsime“. Giminaičiai gal dar būtų atidėlioję susitikimą, jei ne verslininkas Alfonsas Grėbliūnas. Nebeapsikentęs žmonos giminės delsimo, jis svetingai užleido poilsiavietę netoli Trakiškio. Čia dvi dienas gyvenimas virte virė: energingoji giminė nė nemanė užstalėje sėdėti. Nors visi lyg susitarę tvirtino, kad ypač garsių žmonių jų giminėje nėra, tokių „Sekundė“ sutiko ne vieną ir ne du.
Mama visam kaimui
Stefanija Janiūnytė-Šaltienė per Kalėdas švęs garbingą jubiliejų. Devintąją dešimtį įpusėjusios moters senole liežuvis neapsiverčia vadinti. „Visi labai geri. Mūsų giminėje nėra blogais keliais nuėjusių žmonių“, – didžiuojasi Stefanija. Apžvelgusi pramogaujančius giminaičius ji nesuklysdama vardija visus dvylika savo anūkų, neužmiršti ir keturiolika proanūkių. Didžiuliame palapinių miestelyje ji nakvoti neketina – pabus su giminaičiais valandą kitą ir važiuos namo, į Papilį, Biržų rajone. „Mama po ligos“, – aiškina dukros. Guvioji Stefanija neleidžia joms nė įsiterpti, mat su žurnalistais jai bendrauti – ne naujiena. Daugybę metų ji kuria eiles. Ne šiaip sau ketureilius, o poemas. Kūrybą kruopščiai užrašo į sąsiuvinius. Didžiausia Stefanijos svajonė – išleisti knygelę.
Žvelgiant į didžiulį būrį palaikančių giminaičių, nesunku numanyti, kad jos svajonė gali virsti tikrove. „Pirmąją poemą parašiau jaunystėje. Bažnyčioje mačiau vestuves: senas našlys ženijosi su jauna mergaite. Man jos taip pagailo, kad parėjusi ir surašiau viską eilėmis“, – pasakojo moteris. Net be užrašų ji padeklamavo savo garsiąją poemą, kurioje apraudota jaunos mergelės dalia.
Prakalbus apie jos pačios gyvenimą, Stefanija surimtėjo: lengva nebuvo. Tačiau akyse vėl sužiba linksmi žiburėliai: jos pasididžiavimas – devyni vaikai, marčios, anūkai, proanūkiai. „Mūsų Šalčių susirinko apie 50, o kur dar Janiūnai, kiti giminės. Smagu, kad susirinkom krūvon. Dabar viskas kitaip, antai iš dėžučių groja, man gražiau, kad patys dainuotų”, – sakė Stefanija. „Labai gera mama. Tokių daugiau nėra. Ji mama ne tik mums, bet ir visam kaimui”, – mylinčiomis akimis žvelgė dukros.
Miegoti nebuvo kada
Nuo mamos kūrybiškumu nė kiek neatsiliko dukros. Šalčius iš kitų giminaičių išskyrė originalūs apdarai – net ir solidžios damos nepabūgo grįžti į savo vaikystę ir pasipuošė anuos laikus menančiais drabužiais. Per giminių prisistatymą vėl visiems nosis nušluostė Šalčiai, nes skambiai užtraukė savo himną.
Nukabinusiųjų nosis dėl to nebuvo: giminaičiai vieni kitus palaikė plojimais, o kam nesisekė dainuoti, save galėjo išbandyti žaidimuose ir rungtyse. Daina vijo dainą, kad negaištų brangaus laiko tokiems niekams kaip miegas, giminaičiai visą naktį šnekučiavosi, o pasikalbėti buvo apie ką, nes kai kurie vieni kitus matė pirmą kartą.
Visus iki ašarų sugraudino monsinjoro Kazimiero Antanavičiaus apsilankymas. Su šia gimine dvasininkas draugauja jau penkiolika metų. Pašventinęs stalą, jis negailėjo gražių žodžių žmonėms, kurie randa laiko ne tik sau, bet ir vienas kitam. „Jūs man – kaip šeima“, – kreipdamasis į susirinkusiuosius braukė ašarą ir monsinjoras.
Vidurnaktį giminaičiai choru plėšė „LT United“ hitą, tiesa, savąjį jo variantą. Juos drąsiai galima vadinti nugalėtojais: ne kiekvienas gali mesti kasdienius rūpesčius ir dumti per visą Lietuvą, kad susitiktų su nematytu tolimu giminaičiu.
Garsusis hitas skirtas A.Gabriūnui, pastūmėjusiam juos į vieni kitų glėbį. Bemiegė naktis visiems nė motais, rytą žvalūs pradėjo sportines varžybas, estafetes, alaus degustavimo rungtį. Atspėti visų šešių alaus rūšių nepavyko nė vienam. Teks pasitreniruoti: giminaičiai nė neabejoja, kad susitikimai taps gražia tradicija. Paklausti apie išlaidas tik ranka numojo: „Jokie pinigai neverti kartu praleisto laiko“.
Rasa Šošič
Nuotr. Į giminės susitikimą suvažiavo kelių kartų atstovai.
