Naują gyvenimą Panevėžiui kūrusi pirmoji laisvuose rinkimuose išrinkta miesto Taryba įžengė į pilnametystės amžių. Aštuonioliktus politinės veiklos nepriklausomoje Lietuvoje metus skaičiuojantys pirmosios kadencijos Tarybos nariai mena tuomet buvę romantikais idealistais, kai be atlygio dirbdavo iki vidurnakčio, o deficito laikais į priėmimą atėjusiems panevėžiečiams atiduodavo paskutines iš savo kabinetų šviestuvų išsuktas elektros lemputes.
Reikalavo vežimėlių
Panevėžiečiams turbūt dabar jau būtų sunku įsivaizduoti, kaip miesto reikalus spręstų ne 31, o net 67 Tarybos nariai – tiek, kiek 1990-aisiais buvo išrinkta pirmajai net penkerių metų kadencijai. Prieš 18 metų kovo 29-ąją toks būrys atgimimo idėjomis gyvenančių politikų miesto Savivaldybės didžiojoje salėje susirinko į pirmąjį laisvuose rinkimuose išrinktos Tarybos posėdį.
„Tai buvo visiškai naujas dalykas, reikėjo dirbti visuomeniniais pagrindais, o visi Tarybos nariai turėjo mokamus darbus. Todėl suprantama, kad daug kas tuomet atsisakė kandidatuoti į Tarybos pirmininko vietą“, – prisiminė pirmuoju Tarybos vadovu išrinktas tuometis Panevėžio Kraštotyros muziejaus direktorius, šiuo metu Seimo nario duoną kremtantis Gintaras Šileikis.
Anot jo, pirmajai Tarybai teko ne tik formuoti naują Savivaldybės struktūrą, priiminėti ir kurti teisinę bazę, išgyventi sausio 13-osios įvykius, rugpjūčio pučą, ekonominę blokadą, bet ir spręsti dabar jau kuriozinėmis atrodančias situacijas.
„Didžiojo deficito laikais, kai prekyba vykdavo iš po prekystalio, buvau iškviestas į vaikiškų prekių parduotuvę – sunerimę žmonės skundėsi, kad atvežtus vaikiškus vežimėlius prekybininkai pro kitas duris parduoda saviems“, – pasakojo G.Šileikis.
Politikas iki šiol nepamiršo ir susitikimo su vienu iš tuometės prekybos valdybos vadovų. Žmogus, deficito laikais lengvai galėjęs „sukombinuoti“ ne tik majonezo ar konservuotų žirnelių, bet ir importinių baldų komplektą, pokalbio metu nesidrovėdamas akivaizdžiai nuo galvos iki kojų nužiūrinėjo miesto vadovą svarstydamas, ką šiam galėtų pasiūlyti.
„Tačiau tuomet Tarybos nariai daugiau idealizmo ir nuoširdumo turėjo. Tokių klaninių, asmeninių interesų, kokie prasiveržia dabar, nebūdavo. Viskas vykdavo atvirai ir oficialiai, be jokių užkulisinių tarimųsi“, – tvirtino G.Šileikis.
Vis dėlto politikas pripažįsta, kad po pusantrų metų pirmininkavimo turėjęs atsistatydinti būtent dėl nesutarimų Taryboje.
Taryboje – ir sovietų
karininkas
Po G.Šileikio atsistatydinimo Tarybos pirmininku išrinktas Tomas Josas tikina taip pat netroškęs tokių pareigų. Stoti prie miesto vairo jo raginti į Panevėžį atvykę netgi Atkuriamojo Seimo deputatai.
Pasakodamas apie pirmosios kadencijos Tarybos veiklą T.Josas pamini unikalų atvejį – nepriklausomybės idėjomis gyvenusių politikų būryje buvęs ir Pajuostyje dislokuoto sovietų karinio dalinio vadas generolas Viktoras Denisovas. Ramygalos g. gyventojų į miesto Tarybą išrinktas karininkas lietuviškai nekalbėjo, o politikai nematė reikalo posėdžių versti į rusų kalbą.
Tačiau sovietų karininką T.Josas mini tik gerais žodžiais.
„Jis aiškindavo, kad privalomąją karinę tarnybą Lietuvoje atliekantys kareiviai nėra okupantai ir kad jo dalinys neis grobti pastatų. Jis pritarė mūsų siekiams“, – pasakojo T.Josas.
Sovietų kariams traukiantis iš Lietuvos kartu su jais išvyko ir V.Denisovas.
Tačiau nepriklausomybės pamatus kloję politikai jautėsi esantys po didinamuoju stiklu.
Pasak T.Joso, į priėmimus ateidavo ir nuolatinių lankytojų, jų vizitai sutapdavo su mėnulio pilnatimi, ir interesantų su aiškiai provokuojamais klausimais.
„Kas gali paneigti, kad tai būdavo ne saugumiečiai?“ – retoriškai klausia T.Josas.
Ir dabartinėje miesto Taryboje besidarbuojantis politikas mano, jog šiais laikais per mažai skiriama dėmesio dvasiniams dalykams – kultūrai, švietimui, ir per daug politikos bei verslo.
„O tada šitos sritys nebuvo skriaudžiamos. Anaiptol, mieste viena po kitos kūrėsi kultūros įstaigos. Gal ir miesto biudžetas buvo lengviau surenkamas – išgyvenome ir be bankų paskolų, apie ką tuomet nė pasvajoti dar negalėjome“, – kalbėjo T.Josas.
Drąsių nereikėjo
Viena iš devynių tuometės Tarybos narių moterų, Panevėžio mokyklų knygyno įkūrėja Jerutė Vaičekauskienė vis dėlto pripažįsta, kad idealizmas pirmosios kadencijos politikus vienijęs tik pirmaisiais darbo metais.
„Pradžioje buvome labai aktyvūs, pilna posėdžių salė susirinkdavo. O paskui pradėjo vieni kitus juodinti, skaidytis į frakcijas. Prasidėjo povandeninės srovės, susidarė 7-8 žmonių slaptas branduolys, kuris savo rate priiminėdavo sprendimus, o Tarybos nariai privalėdavo balsuoti taip, kaip partija liepė“, – pasakojo J.Vaičekauskienė.
Anot jos, tokių intrigų auka tapo ir atstatydinta merė G.Lukoševičiūtė – dabartinė apskrities viršininkė G.Umbrasienė.
Lemtingame posėdyje, kuomet iš posto buvo verčiama pirmoji Panevėžio merė, ją tepalaikė tik trys Tarybos nariai. Viena iš jų buvusi J.Vaičekauskienė. Pašnekovė nepamiršo po balsavimo kai kurių Tarybos narių vyrų jai leptelėto replikos: esi drąsi moteris.
J.Vaičekauskienė tąkart save ramino: nebe sovietiniai metai, kad reiktų drebėti neįtikus daugumai, tačiau moteris neslepia, jog tokia drąsa vis dėlto atnešė jai nemalonumų.
„Niekas neaiškino, kuo G.Lukoševičiūtė Tarybai neįtiko. Vieno iš aktyvistų buvo pasakyta: man ji nebepatinka. Tiesiog taip buvo sutarta, taip reikėjo. O kadangi buvau nelojali, gaudavau mažiausią atlygį, mokėtą Tarybos nariams kaip kompensaciją kanceliarinėms išlaidoms. Niekas neaiškino, pagal ką tie pinigai politikams buvo skirstomi“, – pasakojo buvusi politikė.
Moterys – dėl skaičiaus
J.Vaičekauskienė pripažįsta „širdyje“ labai norinti įvardyti žmones, rezgusius intrigas, pridengtas skambiais idealistiniais lozungais.
Tačiau pašnekovė bando ieškoti pateisinimų: gal jie buvo pasiklydę santvarkų sandūroje, gal per jauni ir per azartiški.
„Nebesinori jiems trukdyti šventės“, – 18-os metų sukakties dieną atlaidžią tylą renkasi J.Vaičekauskienė.
Pirmosios kadencijos Taryboje moterys sudarė vos septintadalį. Pašnekovė neslepia, kad dailiosios lyties atstovėms skintis kelią į valdžią nebuvo lengva.
„Moterys buvo ignoruojamos. Sudarinėjant rinkiminius sąrašus jos būdavo įrašomos tik dėl skaičiaus į paskutines vietas“, – apie pirmuosius nepriklausomus žingsnius žengiančios politikos užkulisius pasakojo J.Vaičekauskienė.
Plačiau skaitykite kovo 29 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. G.Šileikis (dešinėje) pripažįsta: iš
pirmosios kadencijos Tarybos pirmininko posto jis pasitraukęs dėl prasidėjusių
politikų nesutarimų.
