Vyčio Snarskio iliustr.
Ūkio sunkumai gero virėjo nepagadina.
Šįsyk uoslė ir profesiniai įpročiai, ūkio sunkumų bei šalčių iškankintos žiemos inercija ir keli malonūs atsitiktinumai atviliojo mane prie „Vilniaus vartų“ – lietuviškais matais didelio statinio, ilgai kėlusio šurmulį ir gerai atspindinčio nuopuolį. Nesakyčiau, kad šis stiklo ir plieno pastatas dabar primena uodegą pabrukusį veislinį šunį, bet ir ankstesnio pasipūtimo žymių nedaug beliko.
Pirmasis – uoslės – motyvas atsirado iš paprasčiausios nuojautos. Antrasis buvo diktuojamas visaip kaip sunkios žiemos logikos: buvo įdomu pasidairyti ir papietauti „Livelounge“. Šis labiau nei bet kuris kitas Vilniaus restoranas derėjo prie išsipūtusio nekilnojamojo turto burbulo aplinkos. Tikėtina, kad burbulo sprogimo padariniai ir skeveldros pirmiausia turi būti pastebimos šioje vietoje. Kad ištiko krizė, galima spėti pagal padažą ir prie lėkščių palinkusius veidus. Prielaida rizikinga, bet toks mano darbas.
O trečias motyvas – malonieji atsitiktinumai – buvo bičiulių, trumpam atskridusių iš Briuselio, kvietimas kur nors pasimatyti, paplepėti ir, žinoma, paskanauti vietos virtuvės kūrinių. Po Belgijos restoranų kainų Vilnius jų negąsdina, o dėmesys maistui yra ir visados bus neatsiejama kai kurių europiečių gyvensenos savybė. Greičiau atsisakys mobiliųjų telefonų negu kelių dienos valandų prie kavinės stalelio su linksmais draugais. „Vilniaus vartai“ tiko, nors ir dėl skirtingų priežasčių, ir jiems, ir man. Tiek geografijos, tiek ir ekonomikos prasme. Tad pirmyn, skonio medžiokliai!
Vyčio Snarskio iliustr.
„Lounge“, tai „lounge“. Dainuojančių Vilniaus kranų epochos architektūra diktavo interjero stilių. Nuo drąsiai suręstų kolonų, imituojamų pusskliaučių, žemų sofų ir stalų sklido amžinosios jaunystės aidai. Tikrai neblogas architektų ir dizainerių darbas, nors aš visad pasimetu erdvėje, kurioje architektūra užgožia virtuvės kvapą. Nežinau, kaip elgtis ir nuo kokios temos pradėti. Gerai, kad belgai prie stalo.
Ir dar apie interjerą. Kokteilių ir cigarų baro stilius pabrėžtinai priminė, kad Lietuva buvo pirmūnė europietiškose draudimo rūkyti lenktynėse. Dabar lenktyniaus provincijos miestai, kuris pirmas uždraus rūkyti plačiose gatvėse. Drausti – tai labai paplitęs lietuvių valdžios žmonių pomėgis. Jis nereikalauja nei išsilavinimo, nei lėšų. O siekiant patenkinti smulkmeniško kontroliavimo ir pirmapradės galios jausmus atsiveria plačios galimybės. Štai Kauno politikai pirmieji uždraudė rūkyti Laisvės alėjoje. Jau po to sekė „Metropolio“ ir „Tulpės“ mirtis. Dar po to meru tapo V. Šustauskas…
Bet juk sėdime pačiame Vilniaus centre. Pusės apskritimo stiklo veranda sukuria idealią areną abipusei „susisvarbinusių“ žmonių komunikacijai: žiūrint nuo baro, dešinėje dunkso Seimo rūmai, kairėje kyšo Lukiškių kalėjimo fragmentai, o tiesiai prieš akis žiemos saulę ir horizontą užstoja M. Mažvydo bibliotekos „užpakalis“. Vargu ar bibliotekos skaitytojai čia užklysta. Jie irgi nežinotų, kaip čia elgtis ir iš kur gauti pinigų susimokėti už pietus. Žinoma, jei jie neturi bičiulių iš Briuselio. Šiandien, penktą po pietų, trečiadienį, pustuštėje erdvėje nebuvo nei parlamentarų, nei pradedančių, nei senstelėjusių modelių, nei televizijos įžymybių. Tai yra labai blogai restoranų verslui, bet labai gerai mano gomuriui ir vaizduotei.
Į normalų pasaulį mus grąžino puikaus charakterio padavėja: pasitikusi su nuoširdžia šypsena, ji nesutriko dėl iš karto dviejų belgų juokelių. Tada patarė maistą ragauti prie aukštesnių stalų. Paklausėme nesudvejoję, nes mano, kaip profesionalaus ragautojo, pilvui jaunatviško stiliaus sofos visiškai netiko. Pietūs prasidėjo: belgai užsakė alaus, o aš pasirinkau vandenį be burbuliukų. Po sunkios žiemos ir NT burbulo sprogimo net gazuotas vanduo tampa metafora, pagalvojau.
Santūriai ilgas meniu pretendavo į aukštosios virtuvės standartus, bet barščiai už 12 litų ir dar keletas valstietiškos lietuvių tradicijos „eksponatų“ taip pat išdidžiai rikiavosi sąraše. Po daugybinių valoniškų pietų Briuselyje nutuokiau apie kraštutinius mano draugų skonius ir toleranciją. Kaip nesyk esu užsiminęs, dirbant mano darbą pirmiausia reikia ragauti iš svetimos lėkštės. Jei draugai tikri, tuomet iš savos pavalgyti visad suspėsi. Jei ne – liksi su guzu ir be pietų.
Tad galėjau ramiai leisti jiems ieškoti lietuviškos virtuvės nuotykių. Vienas iš jų stvėrėsi jūros maisto rinkinio už 48 litus, kitas užsisakė salotas su antiena už 35 Lt, o aš demonstruodamas savo kulinarinį nacionalizmą susigundžiau lietuviškais barščiais su bulvių koše.
Po dešimties minučių jau džiaugėmės pirmaisiais rezultatais. Salotos su antiena buvo labai pasisekusios. Lapai kaip lapai, bet mėsa sultinga, padažas neįkyriai saldžiarūgštis. Nors kito bičiulio jūros maistas nebuvo toks blogas kaip daugumoje lietuviškų restoranų su snobiškomis pretenzijomis, tačiau beskonės (akims ganyti) krevetės neblogai derėjo prie tuno ir lašišos. Mano barščių skonis nekėlė abejonių, tik nesupratau, kam dėti į juos bulves, jei šalia yra bulvių košė. Indai buvo nepriekaištingi, kaip ir interjero architektūra. „Daiktišką aplinką Lietuviai vis dar vertina labiau už maisto skonį ir kvapą“, – paaiškinau komplimentus barstantiems draugams.
Prisipažinsiu, pagrindinį patiekalą rekomendavau: tai jautienos „steikas“ su keptais baravykais ir gorganzolos sūrio padažu už 47 Lt. „Bandykit, kol dar yra nedidelė tikimybė, kad valgysim ne argentinietišką, bet lietuvišką jautį. Veršius jau senokai išveža jūsų Belgijon, o mes net turguje matome begėdiškai kylančias nugarinės išpjovos kainas.“ Pats sau užsisakiau befstrogeną už 29 litus ir net paaiškinau draugams kultūrinius šio įgeidžio motyvus. Mat, sakau, šis amžinosios jaunystės stiliaus baras man primena senąją „Neringos“ kavinę, kurioje „Kijevo“ kotletas arba befstrogenas buvo tik du sunkiai uždirbtų rublių verti pasirinkimai. Vargu ar šioje stiklinėje arenoje, vadinamoje „Livelounge“, kada nors rinksis intelektualai, bet vis tiek befstrogeno pagunda buvo didelė.
Stebėjau kramtančius belgus ir jų akys maloniai žibėjo. Prašė mažai kepto kąsnio – tokį ir atnešė grakščioje lėkštėje. Gražioji sėkmės Europos pusė: belgiška elegancija, lietuviški baravykai ir itališko sūrio skonis. Ne prasčiau alsavo ir mano lėkštė: padažas su stipriu keptų svogūnų kvapu ir švelniai skrudintų miltų skoniu nebuvo perkrautas prieskonių. Jaučiausi patenkintas, kad ne visos apysenio Vilniaus tradicijos nyksta naujaturčių skonio arenoje.
Vos girdima muzika netrukdė pokalbio. Daug pasaulio apkeliavę svečiai svarstė laisvųjų ekonominių zonų likimą Europos Sąjungoje. Aš mąsčiau apie restoranų reporterio lemtį ir galimus naujo žurnalo IQ redakcijos skonius. Nusprendžiau, kad pagrindinė žinia, kurią norėčiau paskelbti po pietų prie miesto vartų, turi skambėti taip: ūkio sunkumai gero virėjo nepagadina. Jei nebijai nei bibliotekos, nei Seimo, nei Lukiškių, nei prabangių automobilių, nei grožio konkursų ir žurnalų viršelių veteranų, gali sau leisti pietauti „Livelounge“ bent sykį per mėnesį. Čia gali ateiti net tie, kurie maistą vertina labiau nei architektūrą.
