Turbūt kiekvienas panevėžietis, bent kiek besidomintis rankiniu, žino, kad reprezentacinės miesto moterų rankinio komandos lyderė yra Eglė Alešiūnaitė. Dvidešimtmetė sportininkė praėjusį sezoną padėjo „Aukštuminių statybų technologijų-KKSC“ ekipai užkopti ant bronzinio laiptelio, o šiemet jos komanda – vėl tarp keturių stipriausiųjų Lietuvoje. Viena perspektyviausių šalies rankininkių jau pernai sulaukė kvietimo ginti nacionalinės rinktinės garbę. Sparčiai tobulėjančios panevėžietės artimiausiuose planuose – sėkmingai baigti šį sezoną ir galbūt jau nuo kito paragauti legionierės duonos.
Svajoja apie užsienį
– Kodėl pasirinkai rankininkės karjerą, galbūt buvo kitų sporto šakų, kurias išbandei prieš rankinį? –
E.Alešiūnaitės pasiteiravo „Sekundė“.
– Mano tėtis yra rankinio treneris. Kai būdavau maža, jis mane veždavosi į varžybas. Nuo mažų dienų stebėjau šį žaidimą, o nuo antros klasės pradėjau lankyti treniruotes. Kitų sporto šakų nebandžiau. Tiesa, lankiau šokių būrelį, tačiau ilgai ten neužsibuvau. Susidomėjimas rankiniu buvo stipresnis.
– Kas buvo pirmasis tavo treneris?
– Sigitas Dambrauskas.
– Kai pradėjai žaisti rankinį, ar buvo toks žmogus, į kurį lygiavaisi?
– Tikrai nebuvo. Ir dabar nėra tokios žaidėjos, neturiu idealo.
– Per visą savo karjerą žaidi Panevėžyje. Ar kitąmet liksi „AsT-KKSC“ ekipoje? Galbūt jau sulaukei kitų klubų pasiūlymų?
– Kol kas dar nieko konkretaus. Dabar svarbiausia – sėkmingai baigti šį sezoną. Galbūt kitą sezoną žaisiu naujoje komandoje. Galiu pasakyti tik tiek: jeigu žaisiu, tai nebus Lietuvos klubas. Jei nesulauksiu užsienio klubų dėmesio, tuomet liksiu Panevėžyje.
Nesėkmingas finalas
– „AsT-KKSC“ komanda kasmet jaunėja. Ar šiemet esate pajėgios kautis dėl aukščiausių apdovanojimų?
– Manau, kad pajėgios. Jau patekome tarp keturių stipriausių šalies komandų, pusfinalyje susitiksime su Vilniaus VPU „Šviesos-Eglės“ ekipa. Galima jas įveikti, tačiau reikia labai didelio susikaupimo ir trupučio sėkmės. Jei pralaimėsime pusfinalyje, kovosime dėl bronzos. Atiduosime visas jėgas, kad į Panevėžį parvežtume medalius.
– Šiemet žaidėte Lietuvos moterų Didžiosios rankinio taurės finale ir apmaudžiai nusileidote Vilniaus „Eastcon AG-Vilniaus kolegijos“ rankininkėms. Kaip vertini komandos pasirodymą?
– Taurės varžybose pasirodėme tikrai gerai. Po pirmųjų finalo rungtynių, kurias namuose laimėjome 28:20, maniau, kad nugalėsime ir Vilniuje. Atsakomosiose rungtynėse slėgė didžiulė įtampa. Tai mums ir pakišo koją, per anksti patikėjome pergale ir pralaimėjome rungtynes net 21:35.
– Kaip sekasi moterų rinktinėje?
– Praėjusią savaitę su rinktine buvau išvykusi į stovyklą Baltarusijoje, sužaidėme dvejas draugiškas rungtynes su šios šalies komanda. Mums sekėsi neblogai, abejas rungtynes laimėjome. Man taip pat sekėsi, pelniau keletą įvarčių.
Rudenį vėl rinksimės ir rengsimės – atrodo,
Europos čempionato atrankinėms varžyboms.
Laimingas numeris
– Ar esi per karjerą patyrusi kokių rimtesnių traumų ir kiek laiko nežaidei?
– Vieną kartą esu susilaužiusi koją ir negalėjau žaisti apie porą mėnesių. Turėjau problemų ir dėl nugaros, taip pat nežaidžiau keletą mėnesių. O daugiau tokių rimtesnių bėdų nebuvo.
– Kokios įsimintiniausios rungtynės?
– Labiausiai įsiminė rungtynės prieš trejus metus, kai žaidėme dėl trečios vietos – susitikome su Kauno „ACME-Žalgirio“ komanda. Serijos rezultatas buvo lygus – 2:2 – ir lemiamas rungtynes žaidėme išvykoje. Deja, po dramatiško pratęsimo pralaimėjome ir likome ketvirtos. Buvo daug ašarų. Kai buvau jaunesnė, įsiminė dar vienos rungtynės. EHF klubinių komandų „Partile cup“ turnyre Švedijoje žaidėme finale ir pralaimėjome austrėms. Tuomet irgi buvo labai liūdna – įdedi daug jėgų ir pastangų, bet lieki per žingsnelį nuo aukso.
– Tiek „AsT-KKSC“ komandoje, tiek šalies rinktinėje vilki 14-u numeriu pažymėtus marškinėlius. Kokią reikšmę teiki šiam skaičiui?
– Šis skaičius man yra sėkmingas, o kodėl – negaliu atsakyti. Kai pradėjau lankyti rankinio treniruotes, labai norėjau 12-o numerio. Tačiau sužinojau, kad tokį skaičių gali turėti tik vartininkės. Tuomet pasirinkau 14-ą.
– Ar esi prietaringa, galbūt turi kokį nors talismaną ar ritualą prieš varžybas?
– Visuomet prieš rungtynes apsimaunu savo „sėkmingas“ kojines. Man atrodo, kad jos man laimę neša. Plaukus susirišu taip, kaip buvo prieš tai sėkmingai pasibaigusiose varžybose. Be to, negaliu žaisti be antriešių ir antkelių. Labai jau pripratau prie jų. Jei kartais pamirštu juos, mama atbėga į varžybas ir kelioms minutėms iki jų pradžios juos užsimaunu.
– Su kuo geriausiai sutari komandoje?
– Aikštelėje nėra draugų (juokiasi). Šiaip gerai sutariu su visomis merginomis. Neišskirčiau nė vienos.
– Kaip manai, rankinis dabar Lietuvoje išgyvena pakilimą ar nuosmukį?
– Manau, kad šiuo metu rankinis išgyvena nuosmukį. Šiuo sunkiu laiku, mano nuomone, dauguma sporto šakų merdėja.
Treniruoja vaikus
– Kokią specialybę studijuoji?
– Esu antro kurso Vilniaus pedagoginio universiteto Panevėžio filialo Sporto ir sveikatos fakulteto kūno kultūros specialybės studentė. Studijuoju neakivaizdžiai.
– Kai baigsi rankininkės karjerą, galbūt būsi trenere?
– Dar taip toli nežiūriu į priekį. Šiuo metu svarbiausias yra rankinis ir mokslai. Kai įgysiu specialybę, galėsiu būti ir mokytoja.
– Jau antrus metus mokai vaikus žaisti rankinį. Ar klauso jaunos trenerės nurodymų šeštokai?
– Du kartus per savaitę užsiimu popamokine veikla – M.Karkos vidurinėje mokykloje treniruoju šeštokus. Esu gana reikli, bet nesu griežta. Stengiuosi su jais sutarti draugiškai. Praėjusį rudenį jau dalyvavome pirmose rimtose Panevėžio taurės varžybose. Nors ir pralaimėjome, tačiau tai buvo jiems debiutas. Su laiku įgys praktikos ir kitąkart seksis geriau.
– Kokie stipriausi tavo charakterio bruožai?
– Visų pirma – užsispyrimas. Tik per didelį darbą ir begalinį norą pasieksi užsibrėžtą tikslą.
– Ką veiki laisvalaikiu, turi kokių nors pomėgių?
– Labiausiai mėgstu miegoti. (Juokiasi.) Mėgstu žiūrėti filmus, per kuriuos galima paverkti. Patinka laisvalaikį leisti su draugais, dažnai laiką leidžiu internete.
– Esi neabejotina komandos lyderė. Ar žmonės tave atpažįsta gatvėje?
– Nesu tokia jau didelė žvaigždė, tikrai manęs nestabdo gatvėje ir neprašo autografų ar kartu nusifotografuoti. Tiesa, kartą, kai buvau stovykloje užsienyje, teko dalyti autografus. Atvažiavo visas autobusas vaikų ir reikėjo visiems pasirašyti – buvo šiek tiek neįprasta.
– Kokių žmonių labiausiai nemėgsti?
– Nemėgstu melagių. Įkyrius, piktus ir pasipūtusius žmones taip pat stengiuosi aplenkti.
Arnas ADOMAVIČIUS
G.Lukoševičiaus nuotr.
Nuolat besišypsanti viena perspektyviausių šalies rankininkių
E.Alešiūnaitė yra neabejotina „AsT-KKSC“ ekipos lyderė.
