Tai, kad Lietuvos teisėsauga į kairę ir į dešinę taiko suėmimų sankciją net įtariamiesiems nesmurtiniais nusikaltimais, daliai visuomenės parūpo tik tada, kai areštinėse buvo palaikyti keli žinomi asmenys. Dalis teisėsaugininkų irgi ima pripažinti, kad lazda perlenkiama.
2012 m. vasarą suimtas vienas iš kelių savo veiklą skaidriai deklaruojančių lobistų. Andriui Romanovskiui pateikiami kaltinimai papirkimu. Palaikytas už grotų 23 dienas jis paleidžiamas už užstatą, o pradiniai kaltinimai pakeičiami į lengvesnius. Teismas jam jau esant laisvėje konstatuoja, kad suėmimas praėjus pirminiam penkiolikos parų suėmimo terminui dar aštuonioms paroms pratęstas nepagrįstai.
Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas apkaltinamas keturiais rimtais nusikaltimais ir teismo sprendimu suimamas dvidešimčiai parų. Prasėdėjęs dešimt parų jis laimi apeliaciją ir kardomoji priemonė pakeičiama į namų areštą.
Suimtieji ir žmogaus teisių gynėjai sako, kad suėmimas taikomas kaip spaudimo įtariamajam priemonė – tikimasi, jog išsigandęs ar sutrikęs žmogus pripažins bent jau lengvesnius kaltinimus arba suteiks informacijos apie kitus asmenis.
„Kai apie tai kalbame, sulaukiame priekaištų, kad esame įtakingų žmonių gynėjai. Suėmimo problema egzistavo visais laikais nuo Nepriklausomybės pradžios, bet apie tai daug viešai pradėta kalbėti tik kai klausimą pradėjo kelti žinomi žmonės. 2012 m. liepą mūsų pristatytas tyrimas niekam nebuvo įdomus“, – sakė Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) teisininkas Karolis Liutkevičius.
Pripažįsta kartais perlenkiantys
Dažniausiai Lietuvoje taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Prokurorai ir tyrėjai savo arsenale taip pat turi namų areštą, užstatą, įpareigojimus nebendrauti su tam tikrais asmenimis.
Tačiau suėmimas, pasak K. Liutkevičiaus, taikomas dešimt kartų dažniau nei namų areštas. Smūgis reputacijai suduodamas akimirksniu. Jei tai viešas žmogus, labai tikėtina, kad televizijos žiniose pamatysime jį vedamą kaukėtų pareigūnų. Be to, žmogus gali prarasti darbą, kyla pavojus sveikatai.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas vasarį parlamente surengė diskusiją apie suėmimo taikymą Lietuvoje. Pasak Seimo nario Juliaus Sabatausko, dalyvavę teisėjai iš dalies pripažino, kad suėmimas taikomas per dažnai. Tai gana aukšto rango teisėjai – apeliacinio, apygardos teismų – ir ne eiliniai, o pirmininkai arba baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai.
Teismai turėtų atlikti saugiklio funkciją, nes tyrėjai ir prokurorai negali suimti ar taikyti kitų sankcijų be teisėjo sprendimo.
Niekas nepasislėpė
Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą įtariamieji gali būti suimami trimis atvejais: kai yra pagrįstų įtarimų, kad asmuo pabėgs, trukdys tyrimui (naikins įrodymus arba paveiks liudytojus) arba vėl darys nusikaltimus.
Lietuvos teismuose įtikinamai laimi prokurorai: ikiteisminio tyrimo teisėjai patenkina 95 proc. prašymų suimti. Iš suimtųjų, kurie nusprendžia skųsti šią kardomąją priemonę, laisvę arba bent ribotą laisvę pasiekia mažiau nei dešimtadalis. Tokius skaičius pateikė ŽTSI teisininkas K. Liutkevičius, remdamasis Vidaus reikalų ministerijos duomenimis.
„Kai paklausė teismų atstovo, kiek pabėgo ar pasislėpė tų asmenų, kurių skundus teismas patenkino (tai yra panaikino suėmimą), atsakymas buvo: nė vienas“, – apie Seime vykusią diskusiją pasakojo J. Sabatauskas.
Parlamentaras teigė kai kuriais atvejais abejojantis ir dėl to, ar įtariamasis gali daryti poveikį tyrimui, ypač jei žmogus sulaikomas praėjus keliems mėnesiams ar net metams nuo to, kai teisėsaugininkai sužinojo apie jo galbūt padarytą nusikaltimą. Pasak politiko, tyrėjai turėtų padaryti viską, kad per tą laiką reikiami duomenys būtų surinkti ir žmogaus nereikėtų laikyti nelaisvėje.
K. Liutkevičius pabrėžė, jog prokurorai turi pareigą pagrįsti, kad įtariamasis gali slapstytis ar trukdyti tyrimui, tačiau Lietuvoje paprastai pakanka formalumo, pavyzdžiui, nurodoma, kad įtariamajam gresia didelė bausmė ir jis turi giminaičių užsienyje. Konkreti informacija, kuria būtų pagrindžiama, kad asmuo gali pasislėpti, pasak jo, dažniausiai nepateikiama.
Sunku nenuteisti
Ilgiausiai tardymo izoliatoriuose Lietuvoje pralaikomi įtariami kontrabandininkai – vidutiniškai daugiau nei dešimt mėnesių. Įtariami nužudymu – daugiau nei devynis, turto prievartavimu – aštuonis, išžaginimu – penkis, stambia vagyste – keturis, plėšimu – tris, sveikatos sutrikdymu – daugiau nei du mėnesius.
Jonas Stašinskas, Lietuvos kalinių globos draugijos vadovas, teigė, kad ilgai pralaikius įtariamuosius teisėjams kyla spaudimas juos nuteisti – skirti bent tokią laisvės atėmimo bausmę, kiek jie jau praleido už grotų.
Viena 2007 m. „Lietuvos ryto“ aprašyta istorija labai panaši į tokį atvejį: Dainius K., 2001 m. suimtas dėl įtarimų pakartotiniu turto grobimu stambiu mastu, už grotų praleido dvejus metus penkis mėnesius ir 22 dienas. Teismas jį nuteisė dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams, o pritaikius amnestiją bausmė sumažinta penktadaliu.
Nuteistajam pateikus apeliaciją, aukštesnės instancijos teisme jis išteisintas ir bausmė panaikinta. Už pustrečių metų trukusį kardomąjį kalinimą teismas jam priteisė vos 20 tūkst. litų kompensaciją motyvuodamas tuo, kad suėmimas buvo teisėtas, tik nepagrįstai ilgas.
Nepagrįstai ilgo suėmimo prašiusiems tyrėjams ir prokurorams bei tokius prašymus tenkinusiems teisėjams jokia tarnybinė atsakomybė nenumatyta. Už jų klaidas sumoka mokesčių mokėtojai, o sistema gali toliau veikti pagal senus įpročius.
Parlamentaras J. Sabatauskas aiškino, kad tiesioginė atsakomybė teisėsaugininkams gali kilti tik įrodžius, kad jie piktnaudžiavo tarnyba, pavyzdžiui, vilkindami tyrimą. Tačiau tai jau baudžiamosios atsakomybės sritis – ne tarnybinės.
Saujelė teisėjų
Demokratinė Lietuva nuo sovietinės skiriasi tuo, kad patys tardytojai nebegali spręsti, kiek laiko laikyti suimtąjį. Dabar sprendžia teismai, kurių teisėjai pakaitomis atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjų funkciją, tai yra, sprendžia dėl procesinių veiksmų, tokių kaip kratos ar suėmimai.
Pasak J. Stašinsko, dalis teisėjų nekritiškai vykdo prokurorų prašymus, kadangi gali būti nuo jų priklausomi. Jei apie teisėjo nusikaltimus, pavyzdžiui, kyšininkavimą, sužino tokie pat nesąžiningi teisėsaugininkai ir jie dar yra surinkę kokių nors duomenų, teisėjas tampa kišeniniu.
Ikiteisminio tyrimo teisėjų yra nedaug, todėl nebūtinas šantažas – užtenka draugiškų santykių. Didžiausiame Lietuvoje teisme – Vilniaus apylinkės teisme – dirba dešimt ikiteisminio tyrimo teisėjų. Kauno apylinkės teisme – penki ir vienas pavaduojantis, Panevėžio apylinkės teisme – trys.
Pakartos dar kartą
Pasak J. Sabatausko, galiojantis Baudžiamojo proceso kodeksas, kuriame nustatytos suėmimo taikymo galimybės, yra geras. Reikia keisti teisėsaugininkų mąstymą bei įpročius, ir tam gali padėti viešas dėmesys.
ŽTSI teisininkas K. Liutkevičius sakė, kad Seime įregistruoti kodekso pakeitimai, kurie apie suėmimą pasako iš esmės tą patį, tik aiškiau. Akcentas – reikalavimas aiškiai pagrįsti suėmimo būtinybę.
Tyrimai, analizės ir jais paremta kritika mažai kam rūpi – išjundinti institucinius pokyčius reikia skandalingų istorijų. Tai gali būti nužudymas, kai moteris nesulaukia iškviestos policijos pagalbos, nors dispečerei ji aiškiai pasako, kad namo grįžusiam anksčiau smurtavusiam vyrui teismo sprendimu uždrausta artintis, jis girtas ir ji jo bijo. Kai į ligoninę iš niekaip nereformuojamų – tai yra, nepanaikinamų – globos namų atvežama 5 kg sverianti leisgyvė septynmetė. Kai apie nepagrįstus suėmimus ir baisias sąlygas kalba žinomi žmonės, nes eilinių suimtųjų teisės beveik niekam nerūpi – jie juk tie iš užribio.
