Kaip pavyzdys užtikrinant vaiko teises nurodomos Švedija, Norvegija ir Suomija, jau seniai uždraudusios fizines bausmes prieš vaikus.
Vaiko teisių apsaugos sistemos neįgalumas dažnai palieka pagalbos stokojančius vaikus užribyje. Tarp nekomunikuojančių institucijų, skirtingų kontrolierių sprendimų ar atsakomybe nepasidalinančių savivaldybių pasimetusiems vaikams siūlomi nauji būdai laimingai vaikystei užtikrinti. Tačiau IQ.lt pašnekovai nuogąstavo, kad iki nuoširdžiai vaikus mylinčios sistemos Lietuvai – dar ilgas kelias.
Už vaikų teisių apsaugą atsakingos tarnybos jau kurį laiką buvo kritikuojamos dėl nesugebėjimo susikalbėti ir drauge spręsti ar dalintis problemomis. Vienas ryškiausių pavyzdžių – jaunosios Kedytės istorija, kurios dalyviai sėkmingai išsisukinėja nuo sprendimų vykdymo, o valdžios institucijos, atrodo, laukia istorijos kaltininkų geranoriškų sprendimų.
Neseniai Seimui pateikta nauja apsaugos koncepcija, laukianti parlamento pritarimo. Tiesa, vis dar abejojama, ar pasirinkti žingsniai gali pakeisti didžiausius sistemos trūkumus.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė IQ.lt pripažino, jog įstatyminė bazė yra pakankamai pajėgi užtikrinti saugią ir pilnavertišką vaikystę, tačiau trūksta noro išnaudoti visas galimybes.
Atsakomybė – ministerijai
Už vaikų ir paauglių teisių apsaugą kol kas atsakingos trys institucijos (Vaikų teisių apsaugos tarnybos savivaldybėse, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba bei Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnyba), tačiau, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko Rimanto Jono Dagio teigimu, įstaigoms sunkiai sekasi bendradarbiauti.
„Pertvarka jau seniai brendo. Kaip parodė rezonansiniai įvykiai, tai atskiros įstaigos, veikiančios tik tam tikroje teritorijoje, nėra geriausias modelis, nes vaikas ir jo problemos tiesiog pasimeta tarp institucijų. Jų funkcijos dažnai dubliuojasi, nebendradarbiauja tarpusavyje“, – kalbėjo parlamentaras.
Sistemos pertvarkos esmė – didesnės veikimo galios ir atsakomybė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (SADM). „Ši koncepcija numato didesnę centralizaciją ir koordinaciją. Kai yra vaikas, nežinia kokiai tarnybai, kokiam rajonui priklausantis, tokiu atveju rūpestį juo galėtų perimti ministerija“, – teigė komiteto pirmininkas, pridūręs, jog ligšiol ministerijos dalyvavimas sistemoje tebūdavo „metodinis“.
Tiesa, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Žiobienė abejoja, ar suteikus galias ministerijai bus tinkamai išspręstos esamos pavaldumo problemos: „Visų pirma reikėtų paminėti, kad numatytos priemonės galėtų reikšti tam tikrą vykdomosios valdžios institucijų kišimąsi į išimtinai savivaldybių kompetencijai priskirtų klausimų sprendimą.“
Nepakankama kompetencija
Jei koncepcijai bus pritarta, ministerija turės kur kas didesnes galias kontroliuoti savivaldybių kontrolierių darbą, svarstyti kandidatų kompetenciją, vertinti privalomai teikiamas išvadas.
R. J. Dagys pripažino, jog darbuotojų kompetencijos trūkumas buvo viena opiausių sistemos problemų. Tiesa, jo nuomone, šie trūkumai vien koncepcijomis ar nutarimais menkai teištaisomi.
„Didžiausia problema yra ne įstatyminė bazė, o žmonių kvalifikacija ir sugebėjimas dirbti savo darbą. Jei dirba žmonės, kurie neturi širdies, rūpinasi vaiku be meilės, tai kokius tik nori jam įstatymus rašyk – nepadės“, – tikino R. J. Dagys, pabrėžęs, jog būtina griežtinti darbuotojų atranką, kelti kvalifikacijos lygį.
Vaiko teisių kontrolieriaus tarnybos duomenimis, per kelerius metus dažniausiai buvo skundžiamasi dėl savivaldybių neveiksnumo sprendžiant vaikų teisių apsaugos klausimus.
E. Žiobienė taip pat pripažino, kad nors teisinė bazė ir leidžia užtikrinti efektyvią vaiko teisių apsaugą, tačiau kartais turimomis galimybėmis nenorima pasinaudoti: „Viena iš vaiko teisių apsaugos problemų – valstybės ir savivaldybių institucijų gebėjimai nustatyti problemas ir galimybės jas spręsti, skirtingas suteiktų įgaliojimų interpretavimas ir aiškinimas, taip pat ribotas gebėjimas pasinaudoti suteiktomis teisėmis, o kartais – vengimas įgyvendinti pavestas funkcijas.“
Skaičiai kalba patys už save: kontrolieriaus tarnyba 2011 metais inicijavo 43 tyrimus, kurių didžioji dauguma – dėl kitų priežiūros institucijų neveiksnumo ar nesugebėjimo išaiškinti situaciją.
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnyba apie pažeistas vaiko teises 2009 metais gavo 407 skundus raštu, 2010-aisiais – 315, o praėjusiais metais – 293. Tačiau E. Žiobienė teigia, jog skundų sumažėjo ne dėl gerėjančios teisių apsaugos būklės – skundai greičiausiai pateikiami kitoms institucijoms.
Realios pagalbos trūkumas
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė abejoja, ar Seimui siūlomos koncepcijos priemonėmis bus galima išspręsti šias ir kitas problemas bei padėti pamatus efektyvesnės sistemos kūrimui.
E. Žiobienė prisipažino, jog šalies vaiko teisių apsaugos sistema pasauliniame kontekste neatrodo skurdžiai, tačiau tobulėti yra kur: „Jei palygintume Lietuvą su Skandinavijos šalimis, tobulėti dar tikrai turime kur. Švedija, Norvegija bei Suomija jau seniausiai uždraudė visas fizines bausmes prieš vaikus. Be to Suomija, siekdama dar sumažinti prievartos lygį, patvirtino Nacionalinį veiksmų planą fizinių bausmių skaičiui sumažinti.“
E. Žiobienės manymu, vaiko teisių apsaugos sistemos svarbiausiai tikslais turėtų tapti ne tik baudimas, efektyvus problemų sprendimas, tačiau ir prevencija – siekiant sumažinti smurtavimo lygį, socialinės rizikos šeimų skaičiaus mažinimas, įvaikinimo sistemos pertvarka.
