Vadinamasis skandalas dėl Romeo Castellucci režisuoto spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ primena kitą seną istoriją.
1993 m. Vilniaus savivaldybėje veikusi etikos komisija Jurgos Ivanauskaitės knygą „Ragana ir lietus“ paskelbė pornografine ir liepė Vilniuje ją pardavinėti tik specialiame, N-18 skirtame kioske kartu su „Playboy“ žurnalais. Nei kas rimtai žiūrėjo į tokį sprendimą, nei jis turėjo galių visoje Lietuvoje, tik tiek, kad dienraščiai skambiai aprašė šią situaciją, pridėję jai rubriką „skandalas“. Nepasakyčiau, kad užvirė labai jau smarkūs debatai apie meno cenzūrą. Iki šiandienos žmogaus santykio su tikėjimo tiesomis analizės jie anaiptol neišaugo, išaugo tik J. Ivanauskaitės knygos perkamumas (jau nebepamenu, kur vis dėlto tas knygas pirko vargšai vilniečiai). Ir nors ankstesnė jaunos rašytojos knyga – novelių rinkinys „Pakalnučių metai“ – temų, idėjų naujumo, neįprastumo požiūriu to laikotarpio literatūros kontekste buvo didesnė bomba, ne ją, o „Raganą ir lietų“ ligi šiol lydi epitetas iš praeities – „skandalinga“.
Ar nepastebite, kad šiuo epitetu šiais laikais švaistomasi kiekviename žingsnyje? Viskas dabar yra arba skandalinga, arba pasaulinio garso. Juk kitaip nepatraukia mūsų dėmesio ir neskatina vartoti. Todėl ir šiųmečio „Sirenų“ festivalio išankstiniame anonse apie R. Castellucci spektaklį atsirado šiek tiek skandalo prieskonio. Esą „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ premjerą pernai Prancūzijoje lydėjo protestai, o surinkę spektaklio pavadinimą „Youtube“ būtinai rasite epizodą, kai kažkas mėtoma į Jėzaus portretą. Ant gando, kad tai išmatos, užkimba Seimo narė (beje, turinti aukštąjį meninį išsilavinimą) ir – skandalo katilėlis jau smagiau burbuliuoja. Spektaklio Lietuvoje dar niekas nematė, jis tik bus rodomas savaitgalį, o savaitės pradžioje jis jau yra beveik uždraustas. Kultūros ministro siūlymas palaukti ir pakalbėti apie tai po spektaklio sutinkamas kontrapasiūlymu prišlapinti jam į lėkštę. Žiniasklaida cituoja visus, kurie tik nori apie tai kalbėti (savus ir užsieniečius vyskupus, teatro kritikus ir priklausomybę nuo komentavimo, panašu, turintį Andrių Užkalnį), ir raito skambias antraštes – skandalas.
Bet ar išties tai skandalas?
Šiuolaikinio pasaulio gyvenimo ir meno realybės taip viena prie kitos priartėjo, kad dažnai susilydo į vientisą ilgą bučinį. Šiuolaikinės operos atlikėjai staiga sulyso (nes į sceną iš gyvenimo persimetė manekeniška kūno grožio samprata), taisyklingoji teatrinė kalba vis dažniau permušama gatvinės kalbos intarpais, o spektakliuose narstomos ne tik dvasinės, bet ir socialinės problemos. Bet vis dėlto negali sakyti, kad menas ir gyvenimas – tai tas pats. Juk niekam liežuvis neapsiverstų sakyti, kad labiausiai žiūrėta pastarojo meto drama – tiesioginiame TV eteryje transliuotas Drąsiaus Kedžio dukros prievartinis grąžinimas biologinei motinai – yra menas.
Gyvenimas ir menas vienas iš kito perima tik detales – temas, vaizdavimo priemones, stilistiką – ir jomis naudojasi kaip tinkami.
Kiekvienas žino, kad viena šiuolaikinio meno siekiamybių – provokuoti ir kad menininkai būna patenkinti, gyvenimą imituojančiais kūriniais sukėlę šurmulį (arba skandalą, kaip paskui praneša žiniasklaida): vadinasi, tema aktuali, pavyko sukelti diskusiją (taip išgirdęs apie triukšmą Lietuvos Seime kalba ir R. Castellucci). Bet tikrai netikiu, kad spektaklį siūlanti uždrausti Seimo narė tiesiog sumaišė gyvenimo ir meno realybes ir diletantiškai pasimovė ant tikroviškų detalių, kyšančių iš meno kūrinio (netgi ne meno kūrinio, o jo atgarsių). Panašiau, kad ji pati, pasiskolinusi iš meno tam tikras priemones, kuria priešrinkiminį performansą – atkreipia į save dėmesį.
Beje, ne dėl skambumo naudoju sąsają su D. Kedžio istorija. R. Castellucci spektakliu pasipiktinusi Seimo narė susijusi ir su Garliavos įvykiais. Ji aplankė Laimutę Stankūnaitę, kai jai buvo grąžinta duktė, ir pranešė, kad „įspūdis geras“. Tad ar nevertėtų dabar aplankyti R. Castellucci spektaklio ir asmeniškai patikslinti savo įspūdį apie Kristų?
Kas ten skandalingo?
R. Castellucci režisuoto spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ premjera įvyko pernai Avinjono festivalyje. Scenoje naudojamas italų Renesanso tapytojo Antonello da Messinos paveikslo „Pasaulio Išganytojas“, kuriame vaizduojamas laiminantis Kristus, fragmentas.
Spektaklio fabula nesudėtinga, bet tema – jautri: suaugęs sūnus slaugo sergantį tėvą ir yra priverstas nuolat keisti jam sauskelnes. Abu vyrai dėl to išgyvena įvairiausius jausmus: liga juos suartina ir išskiria, supykdo ir sutaiko, gimdo meilę ir neapykantą. Tad spektaklio centre – tėvas, sūnus ir viską stebinčios Kristaus, gelbėtojo, akys.
R. Castellucci pavardė lietuvių publikai puikiai žinoma, šis Europoje gausiai apdovanotas režisierius į Lietuvą sugrįžta trečią kartą.
