Įmonės bijo bankrotų
Jei šalies ūkininkai ir toliau masiškai pardavinės galvijus į užsienį, gali būti, kad po poros metų lietuviškose dešrose nebebus tikros lietuviškos mėsos. Ją pakeis kokia nors genetiškai modifikuotais pašarais šertų gyvulių iš Argentinos mėsa.
Dėl šios neigiamos tendencijos mėsos perdirbėjai jau skambina pavojaus varpais. Žaliavos ypač trūksta stambesniems gamintojams. „Jeigu taip tęsis ilgiau, mėsos perdirbimo įmonių bankrotai taps realybe“, – tvirtina Petras Vainoras, vienos iš stambiausių Aukštaitijoje mėsos perdirbimo gamyklos „Agaras“ direktorius.
Prieš dvejus metus ši įmonė investavo 12 milijonų litų į gamybos modernizavimą, tačiau ateityje galingas fabrikas gali pritrūkti žaliavos, ir investicijos nueis vėjais. P.Vainoras teigia, kad Lietuvoje nėra visiškai nusistovėję perdirbėjų ir augintojų santykiai. Kadangi veršių reikia daugeliui šalių, užsieniečiai nesnaudžia ir aktyviai superka žaliavą Lietuvoje. Jo manymu, čia yra ir Lietuvos biurokratų kaltė, nes jie neužtikrino, kad dauguma žaliavos liktų šalyje.
„Pavojuje atsidūrė visų pirma dideli fabrikai. Mažiesiems perdirbėjams yra lengviau. Šiandien jie perdirba mėsą, o rytoj galės padangomis prekiauti. O mes turime šimtus darbuotojų, galingus įrenginius ir perorientuoti veiklos negalime. Todėl mūsų padėtis daug sunkesnė“, – „Sekundei” teigė P.Vainoras.
Padėtis katastrofiška
Smulkieji perdirbėjai į esamą situaciją reaguoja ramiau. Nedidelės Panevėžio firmos „Evertos maistas“ direktorė Vanda Lašaitienė teigia, kad žaliavos trūkumas yra pakenčiamas. „Didžiųjų perdirbėjų padėtis – katastrofiška. O tokie perdirbėjai kaip mes lankstesni. Mums periodiškai trūksta mėsos, bet kai ateina sezonas, žaliavos pakanka“, – sakė ji.
Šalies mėsos perdirbėjų asociacijos prezidentė Jolanta Bastienė sutinka, kad dabartinė padėtis ypač nepalanki stambioms įmonėms, tačiau pabrėžia, kad gyvulių produktyvumas krinta.
Lietuvoje per metus ūkininkai užaugina apie 300 tūkstančių galvijų, tačiau skersti iš jų tinkami apie 200 tūkstančių. Pusę šių gyvulių augintojai parduoda į užsienį.Tad Lietuvos mėsos perdirbėjams lieka apie 100 tūkstančių galvijų, o šalies pramonės poreikis yra trigubai didesnis. Todėl mūsų perdirbėjai priversti dairytis į užsienietišką skerdieną.
Mato išeitį
Kodėl gi žaliava masiškai iškeliauja į užsienį? Anot J.Bastienės, gyvulių augintojai dažnai neturi ilgalaikių auginimo planų. Jie skuba parduoti gyvulį į užsienį šiandien ir nenori palaukti pusantrų metų, kai už jį mūsų perdirbėjai daugiau mokės.
Maža to, kad lietuviškos žaliavos trūksta, – ji ne visada kokybiška. Mėsos gamintojai dažnokai skundžiasi Lietuvoje užaugintų gyvulių skerdienos kokybe.
J.Bastienė sakė, kad šie skundai yra pagrįsti. Mat 87 procentai skerdžiamų gyvulių yra pieninės krypties galvijai. Lietuvoje nėra specialių mėsinių bandų ūkių. Juos įkurti yra brangu, ir be valstybės pagalbos tikrai neapsieisi.
Romanas ZINČENKA
