Prie konteinerių palikti nebereikalingi baldai, drabužiai, namų apyvokos daiktai nieko nebestebina, tačiau sunkiai suvokiama, kaip galima atsikratyti keturkojais augintiniais. Šventiniu laikotarpiu Panevėžio gyvūnų globos namų augintinių padaugėjo kone dvigubai. Dabar jų yra apie pusantro šimto ir visais rūpinasi savanoriai.
Šventiniu laikotarpiu Gyvūnų globos namų augintinių padaugėjo kone dvigubai ir dabar jų yra apie pusantro šimto.
„Nesuprantu, kas darosi žmonėms, atrodo, kad prieš šventes turėtų pasiimti, priglausti, padaryti gerą darbą. Tačiau jau kelerius metus iš eilės pastebime, kad šis laikotarpis tampa masišku gyvūnų atsikratymo periodu. Šuo dažnai išmetama kaip nebereikalingas rakandas“, – „Sekundei“ tvirtino Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė.
Kaip pasakojo gyvūnų globėja, ji jau seniai savininkų nebeklausia, kodėl atsisako augintinių, nes tokie žmonės visada randa kokią nors priežastį savo poelgiui pateisinti. Vieni esą gyvūnų namuose laikyti nebegali dėl to, kad gimė kūdikis, kitiems atsiranda alergija, treti išvažiuoja į užsienį.
„Tokiomis pasakomis jau nebetikiu ir jų nebeklausau. Keistai atrodo, kai į užsienį išvažiuojantis žmogus neturi draugų, artimųjų ar giminaičių, kurie augintinį galėtų priglausti, arba kartu su šuniuku užaugęs vaikas staiga jam tampa alergiškas. Suprantu, kad būna įvairių priežasčių, bet kai kurios tikrai atrodo juokingos“, – teigia prieglaudos vadovė.
Kas nori, tas randa
Žmonės gyvūnus palieka bet kur: gatvėse, prie laiptinių, automobilių stovėjimo aikštelėse ar net miškuose. O tie, kuriems bent kiek rūpi augintinio likimas, atveža juos ir palieka prie Gyvūno globos draugijos vartų, kiti skambina ir teiraujasi, kur būtų galima atiduoti nebereikalingą šeimos narį – keturkojį.
„Vieną seną, sušalusį šunį radome miške. Keturi maži šuniukai buvo palikti taksi stovėjimo aikštelėje. Gyvūnais atsikratoma pačiais įvairiausiais būdais, todėl manęs jau niekas nebestebina – tik žmonių žiaurumas“, – sako R. Liberienė.
Ji nesupranta ir negali paaiškinti, kodėl, užuot augintinį atvežus į globos namus, jis paliekamas lauke šalti ir nugaišti iš bado.
„Žmonėms gal gėda prašyti gyvūną priimti į globos namus. Mano, kad gatvėje ar miške palikę šunį ar katę padarė gerą darbą, nes jo neužmušė, nenuvežė pas veterinarą ir neužmigdė. Gal jie taip jaučiasi geresni, ir nesvarbu, kad seną šunį nuvežė į mišką, paliko jį kankintis. Sunku suvokti, kodėl nepatogu kreiptis į prieglaudą“, – svarsto R. Liberienė.
Moteris įsitikinusi, kad tas, kuris nuoširdžiai ieško, kam atiduoti globotinį, visuomet ras gerą išeitį.
R. Liberienė jau pusantrų metų augina šunį, kurį jai paliko į Norvegiją išvykęs uždarbiauti šeimininkas. Kas mėnesį vyras siunčia pinigų keturkojui išlaikyti, dažnai skambina ir teiraujasi, kaip laikosi jo šuo.
„Šeimininkas į Lietuvą planuoja grįžti vasarį ir pasiimti savo keturkojį. Nors jis ir negali paglostyti savo numylėtinio, bet rūpinasi juo. Manau, kad tie, kurie nori, tikrai randa būdą“, – sako gyvūnų globėja.
R. Liberienė pabrėžė, kad žmonės atsisako ne tik kiemsargiukų, bet ir puikiai prižiūrėtų, dresuotų, kilmingų šunų. Šiuo metu įstaigoje glaudžiasi ir rotveilerių, ir taksų veislės šuniukų. Jiems, kaip ir visiems globotiniams, reikalingi nauji šeimininkai ir jų meilė.
Abejingi ne visi
R. Liberienė nebeklausia žmonių, kodėl jie atsisako savo augintinių, nes nebetiki jokiomis istorijomis.
Pasak R. Liberienės, ir dabar savanoriai kasdien sulaukia po keletą skambučių su prašymu paimti šunį. Gyventojų prašoma kurį laiką palaukti, nes prieglauda perpildyta, tačiau jie neretai vis tiek atsikrato savo augintinių.
Vis dėlto gyvūnų globėja džiaugiasi per šventes sulaukusi nemažai dosnių žmonių, beglobiams neabejingų įmonių ar organizacijų. Gyventojai dovanojo ėdalo, kraiko, apklotų, gultų, kitų reikalingų daiktų. Mat įstaiga išsilaikoma iš suaukotų lėšų.
Gyvūnų globos namuose itin daug sunaudojama šiukšlių maišų, pirštinių, valiklių, švirkštų. Žmonės aukoja ir labai reikalingoms veterinarinėms paslaugoms.
„Pinigų į sąskaita perveda net ir nepažįstami žmonės. Pas mus atkeliavo ir per Pyragų šventę organizacijų surinktos lėšos. Žmonės skambina ir klausia, kuo galėtų padėti, kokie reikalingi daiktai.
Tų, kurie nori aukoti, prašome pinigus perduoti mūsų veterinarui, jis parašytų priėmimo ir perdavimo aktą, kad būtent už tas lėšas būtų teikiamos paslaugos. Viskas skaidru, švaru ir mums labai gerai. Viena įmonė tai jau padarė, ir mes sterilizavome tris kales, gydėme sergančius šuniukus“, – pasakojo pašnekovė.
Anot R. Liberienės, šventiniu laikotarpiu vieni gyvūnai atkeliauja į prieglaudą, o kiti sulaukia naujų šeimininkų. Štai per kalėdinę mugę žmonės pasiėmė tris kates ir aštuonis šuniukus, nė vienas iš jų į prieglaudą negrįžo.
Ženklinimas nepadės
Siekiant mažinti benamių gyvūnų prieglaudų poreikį ir išgelbėti kuo daugiau pasiklydusių gyvūnų, neseniai įsigaliojo nauja tvarka: visus šunis, kates ir šeškus privaloma ženklinti poodine mikroschema. Tikimasi, kad, sukūrus Gyvūnų augintinių registrą, bus užtikrinta jų apsauga ir gerovė.
Tačiau R. Liberienė įsitikinusi, jog ši sistema – tik pinigų plovimas ir naudos ji neteiks.
Pasak jos, kas iki šiol sugebėjo atsikratyti keturkojais, tas ir toliau tai darys. Dar blogiau – ieškos būdų, kaip išplėšti po oda esančią mikroschemą.
„Esu prieš tokius dalykus, tai tik pinigų plovimas, mikroschema neišspręs jokios problemos. Jeigu tai būtų finansuojama valstybės, manau, būtų kur kas geriau, bet kas atsikratė šunų, jų atsikratys ir toliau. O ką daryti seneliams, kurie augina ne vieną, o kelis keturkojus, juk mikroschema brangi. Ir kam ji reikalinga pririštam prie būdos šuniui? Turiu jau dešimt metų iš namų neišeinančią katę, mano šunys taip pat niekur kojos nekelia, taigi aš jų nesiruošiu ženklinti“, – teigia R. Liberienė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
