Panevėžį darkančių pastatų vaiduoklių savininkams šiais metais teks arba pradėti tvarkytis, arba palengvinti kišenę daugiau nei jų tvarkingiems kaimynams. Savivaldybė patvirtino maksimalų trijų procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą apleistų pastatų savininkams.
Panevėžį darkančių pastatų vaiduoklių savininkams šiais metais teks arba pradėti tvarkytis, arba palengvinti kišenę daugiau nei jų tvarkingiems kaimynams. Savivaldybė patvirtino maksimalų trijų procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą apleistų pastatų savininkams.
Kirsdama per kišenę Savivaldybė susitvarkyti bando priversti ir nekilnojamojo turto agentūras, ir jau neveikiančias bendroves, ir verslo ryklius. Valdininkai pripažįsta nė nesitikintys, kad finansinės sankcijos sudrausmins visus Panevėžiui garbės nedarančių pastatų šeimininkus, bet tikisi bent ketvirtadalį priversti apsikuopti.
Šįmet Savivaldybė į juodąjį sąrašą įtraukė septynis apleistus statinius. Mieste buvo suskaičiuota daugiau nei 30 neprižiūrimų pastatų. Daugumos savo turtą užmiršusių šeimininkų kišenes išgelbėjo pačios Savivaldybės patvirtinti atrankos kriterijai ir šalies įstatymai, nuo mokesčio atleidžiantys labiausiai apleistų statinių – nebaigtų statybviečių ir neprižiūrimų gyvenamųjų namų – savininkus.
Pelnas tik simbolinis
Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vedėjo Antano Stokos nuomone, didžiausius apsileidėlius gina neveiksmingas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Pagal jį nebaigtiems statiniams, tai yra Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos nepripažintiems tinkamais naudoti, mokestis negali būti taikomas.
„Pirmiausia reikia pradėti tvarką daryti nuo įstatymų, kad nebebūtų tokių nesąmoningų nuostatų. Panevėžyje yra jau dešimtmetį ir ilgiau nebaigtų pastatų – nei jų stato, nei tvarko“, – piktinosi A. Stoka.
Tačiau, jo manymu, ir įvedus didžiausią įstatyme numatytą 3 proc. tarifą Panevėžys vargu ar labai pagražės. A. Stoka prognozuoja, kad triskart didesnis mokestis tvarkytis privers vos 20 proc. apsileidėlių.
Iki šiol Panevėžio savivaldybė apleistų pastatų savininkams taikydavo vieno proc. mokestį – tiek iki 2014-ųjų leido įstatymas. Pernai didesnis mokestis buvo pritaikytas septyniems objektams. Kiek Savivaldybės biudžetą papildė apsileidėliai, bus žinoma tik kovo pradžioje – nekilnojamojo turto mokesčiui sumokėti vakar buvo paskutinė diena.
2012-aisiais padidintu nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinusi taip pat septynių pastatų savininkus Savivaldybė papildomai uždirbo vos 14 tūkst. Lt.
Sumoka už neveikiantį tualetą
Į juodąjį sąrašą kasmet įtraukiamo buvusio tualeto Sausio 13-osios skvere savininkė Bronė Šmitaitė 2013-aisiais už šį nekilnojamąjį turtą sumokėjo 370 Lt mokestį, tai yra dvigubai daugiau, nei jai būtų kainavęs tvarkingas statinys. Verslininkė didesnį mokestį moka jau nuo 2010-ųjų.
Žinia, kad šįmet Savivaldybė nesitvarkantiesiems mokestį pakėlė iki 3 proc., moterį išgąsdino ir nustebino. B. Šmitaitė tvirtina apie tai sužinojusi tik iš žiniasklaidos. Jai keista, kad Savivaldybė, prieš taikydama sankcijas, su pačia savininke nė nesikalbėjo.
Ji įsitikinusi, kad baudžiama nepagrįstai.
Savininkė teigia tualetą sutvarkiusi kiek galėjusi – užmūrijusi landas, išvaliusi praeivių suverstas šiukšlės. Tačiau labiausiai B. Šmitaitei apmaudu, kad Savivaldybė ją baudžia, nors pati kadaise neleido vietoj tualetų įrengti biuro.
Buhalterinę apskaitą tvarkančią įmonę turinti B. Šmitaitė dar prieš vadinamąjį ekonominį pakilimą tualetus įsigijo planuodama šioje vietoje įrengti įmonei darbo vietą. Tačiau 2008-aisiais Savivaldybė jai neleido skvere, šalia senosios J. Balčikonio gimnazijos ir į kultūros paveldo objektų sąrašą įtrauktų Panevėžio pataiso namų pašonėje statyti modernaus pastato. Už leidimą B. Šmitaitė sako būtų sutikusi net ir fontaną skvere įrengti ar kitaip prisidėti prie aplinkos gražinimo.
Dabar verslininkė teigia neturinti kitos išeities, kaip mokėti Savivaldybės keliamą mokestį.
„Plano įrengti biurą neatsisakau, bet tik atėjus geresniems laikams. Kai pinigų turėjau, statyti neleido, o kai prasidėjo krizė, apkrovė mokesčiais. Mokėsiu, o ką daryti? Pinigų remontui neturiu. Buhalteriai dabar ne pačius geriausius laikus išgyvena – jei įmonėms blogai, mums dar blogiau“, – „Sekundei“ teigė B. Šmitaitė.
Mokestis neveiksmingas
Nebe pirmus metus Panevėžio valdininkai didesniu nekilnojamojo turto mokesčiu sugėdinti bando ir „Vičiūnų“ įmonių grupei priklausančią „Plungės kooperatinę prekybą“ už jos pastatą Sausio 13-osios skvere, čia kadaise buvo kavinė „Žalioji“.
„Plungės kooperatinės prekyba“ nuolat vykdo plėtrą ir įmonės investicijos yra
didelės. Tad koks šiais metais bus nustatytas mokestis už šį pastatą, tokį mokėsime“, – teigė bendrovės atstovė Aldona Violeta Grinienė.
Kodėl buvo apleistas turtas, ji neatsakė. Įmonė nepažada, kad Savivaldybei pakėlus mokestį šiais metais imsis tvarkyti savo vaiduoklį miesto centre.
„Šiais metais planuojame apsvarstyti šio pastato panaudojimo galimybes ir planuojame įsigilinti, kokias turime remonto galimybes“, – teigė A.V. Grinienė.
Mindaugas Statulevičius
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius
Maksimalaus nekilnojamojo turto mokesčio tarifo taikymą apleistų pastatų savininkams vertinčiau nevienareikšmiškai. Turime suprasti savivaldybių norą valdyti savo teritorijas ir skatinti pastatų savininkus gražinti miestą bei kelti nekilnojamojo turto vertę, nes prie apleistų statinių mažai kas nori kurtis. Tačiau yra administracinių priemonių tą padaryti. Konstitucinis Teismas irgi yra išaiškinęs, kad mokestinės priemonės neturėtų būti naudojamos ten, kur problemą galima išspręsti administracinėmis priemonėmis. Verslininkus derėtų ne bausti, o skatinti plėtotis. Tarkim, nekilnojamojo turto mokestį susieti su teritorijos plėtra. Pavyzdžiui, verslininkui, įsipareigojusiam sutvarkyti teritoriją, mokestis galėtų būti vienoks, delsiantiesiems – kitoks.
Viena iš priežasčių, kodėl miestuose nemažai apleistų statinių, žinoma, yra neūkiškumas. Ne paslaptis, kad ne visada įmonės geba tinkamai valdyti savo turtą, o mokėti didesnį nekilnojamojo turto mokestį yra naudingiau nei mokėti bankui palūkanas ir pradėti planavimo procedūrą dar nežinant, ar turės nuomininkų, būsto pirkėjų ar pan. Parduoti nesinori, o turtą tvarkyti finansiškai nenaudinga. Esant tokiai situacijai sprendimas galėtų būti verslo su savivaldybe pasirašytos plėtros etapų sutartys: verslininkai įsipareigotų per sutartą laiką atlikti tam tikrus tvarkymo darbus, o savivaldybė – nebausti didesniais mokesčiais.
Be to, ne paslaptis, kad nemažai apleistų pastatų ir žemės sklypų yra valdomi pačių savivaldybių arba valstybės. Tokie objektai, priklausantys savivaldybių ar valstybių įstaigoms, yra atleisti nuo mokesčio. Taigi valstybei ir savivaldybėms derėtų apsidairyti ir savo darže, o sąlygos visiems turėtų būti vienodos.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
