Sunkiausią savo gyvenimo rudenį gyvenanti Sigutės ir Ramūno Sakalauskų šeima per Vėlines skubės į visai šalia namų esančias kapinaites. Uždegs atminimo žvakeles ant brangiausio kauburėlio. Angeliuku iš dangaus į namiškius žvelgs Povilas. Spalio 3-iąją Amžinybėn iškeliavęs kovotojas kasdien tebėra šalia – nuolat jo pasigendančio brolio Igno žaidimuose, prie nuotraukos žybsinčia žvakės liepsnele, mamos ašaras džiovinančiu vėjo dvelktelėjimu. Toks pat nuoširdus garbanius, su nevaikišku rimtumu kibęs į gyvenimą ir iki paskutinės sekundės tikėjęs didžiuoju pasveikimo stebuklu.
Kelionė per ligą
Povilą Sakalauską pažinojusiesiems dabar atrodo, kad vienuolika savo gyvenimo metų berniukas perbėgo septynmyliais žingsniais. Klastinga liga už izoliuotos palatos durų paliko nerūpestingą vaikystę, bet apdovanojo išmintimi ir kantrybe.
Vaikiškų darbų Povilas imdavosi labai atsakingai – tarsi žinotų, kad galimybės pasitaisyti neturės. Berniuko kruopštumu ir kantrybe stebėjosi ir namiškiai, ir visi jį artimiau pažinojusieji. Paskutiniais gyvenimo mėnesiais, kai nebelaikė kojos ir Povilą tekdavo nešioti, jis rasdavo jėgų paguosti mamą. „Kad tik greičiau man būtų geriau. Nugarą per mane susigadinsi“, – mamai sakydavo ligos alinamas kovotojas.
Darnią ir gyvenimu besidžiaugusią Sakalauskų šeimą neprašyta nelaimė aplankė 2004-ųjų rudenį. Vyresnėlis Povilas pradėjo lankyti pirmą klasę. Pirmokui buvo nedrąsu, todėl neįprastą tų dienų sūnaus elgesį mama priskyrė pasikeitusiam gyvenimo ritmui. Iš mokyklos Povilas grįždavo pavargęs, kartais net guldavo pietų miego. Skundėsi, kad skauda galvą, nebežaidė su broliu.
„Tada daug su Povilu kalbėdavausi, nes atrodė, kad toks elgesys reiškia protestą prieš mokyklą, – prisimena S.Sakalauskienė. – Atrodė, kad pagelbėti gali psichologas.“ Atėjus savaitgaliui tėvams pasirodė keista, kad kieme su broliu žaidęs Povilas vengė saulės. Pirmadienį aplankė kojos, trečiadienį – rankos skausmas. Gydytojų konsultacijos berniuką nualino, bet ligos tąsyk nerado.
Žemę iš po kojų išmušė kitą dieną padarytas kraujo tyrimas. Povilas serga leukemija. Dar tą patį vakarą Sakalauskai pasiekė Santariškes. Prasidėjo Povilo kelionė per ligą. Santariškėse diagnozė buvo patikslinta – ūmi limfoblastinė leukemija prie T limfocitų.
Gelbėjo „Rugutė“
„Žinojom, kad yra pasaulyje tokia liga, kad ja serga ir vaikai, tačiau kai susirgo mūsų sūnus, iškart supratome, kad informacijos, kaip elgtis ir kaip gyventi, labai mažai“, – pasakojo Sigutė. Moteris sako neįsivaizduojanti, kaip būtų reikėję grumtis su užklupusia nelaime, jei pagalbos rankos nebūtų ištiesusi labdaros ir paramos fondo „Rugutė“ įkūrėja Edita Abrukauskienė.
Prieš ketverius metus patys netekę nuo vėžio mirusios dukrytės Rugilės Edita ir Dainoras Abrukauskai palūžti neleidžia kitų ligoniukų tėvams. Vaikų liga šeimoms skaudžiai kerta ir finansiškai, nes vienas iš tėvų nebegali dirbti, todėl „Rugutės“ fondas teikia ir finansinę paramą. „Edita yra tas žmogus, kuriam skambinti galima kad ir vidury nakties ir pasidalyti žudančiu nerimu, – su dėkingumu kalba Sigutė. – Editos ir kitų „Rugutės“ fondo žmonių Povilas laukdavo ne mažiau nei brolio ir tėčio.“
Edita Povilui padovanojo ir „Rugutės“ fondo simbolį – pliušinę triušę, kuriai Ignas su Povilu davė Riušės vardą. Tokią triušę turi visi piktosios ligos paliesti vaikai. Triušė tapo Povilo talismanu: kartu keliaudavo ir į poilsines keliones, ir į ligoninę, jo lovoje gulėjo iki išėjimo. Kartu su Povilu Riušė yra ir dabar. „Į laidotuves atvažiavusi Edita Ignui atvežė kitą triušę, ji dabar saugo mus“, – pasakojo Sigutė.
Tikėjo stebuklu
Iki 2004-ųjų rudens Sakalauskų šeimoje net kalbų apie ligas nebūdavo. Sodyboje šalia Lėvens upės augantys broliai buvo stiprūs ir aktyvūs. Sigutė nusišypso prisiminusi nuotrauką, kurioje jiedu su Ramūnu stovi ant upės kranto, o vaikai maudosi. Mamos ašarą išspaudžia visų pusbrolių nuotrauka, kurioje Povilas atrodo taip pat trykštantis gyvenimo džiaugsmu, kaip ir kiti vaikai.
„Net paskutinėse nuotraukose Povilo akys žvelgia viltingai, – sunkiai išgyvenimus dėliojo Sigutė. – Stebuklu jis tikėjo iki paskutinės akimirkos. Net tą momentą, kai reikėjo užspausti akeles, negalėjau su juo atsisveikinti. Tik paprašiau, kad lankytų mus sapnuose.“
Susitikimo sapne mama vis dar laukia, užtat kovas su broliu sapnuoja pustrečių metų jaunesnis Ignas. „Dabar jis mūsų pagrindinis guodėjas ir psichologas“, – mažuoju sūneliu pasidžiaugia tėvai. „Mama, Povilui nepatiktų matyti tave verkiančią“, – Sigutei pravirkus atskrieja Igno balselis.
Plačiau skaitykite spalio 31 d.
„Sekundėje“.
Birutė KRONIENĖ
Nuotr. iš Sakalauskų šeimos alb.
Popierines gerves sergantys vaikai lanksto kaip vilties ir tikėjimo stebuklu simbolį. Povilas tai daryti mokėjo labai dailiai.
