Praėjusių metų pabaigoje priimtos Pensijų sistemos reformos įstatymo pataisos, pagal kurias nuo 2013 m. balandžio dirbantys asmenys turės iš naujo rinktis, kaip kaupti pensiją. Tačiau prasidėjus pavasariui Vyriausybė jau nebebuvo tokia užtikrinta dėl pakeitimų įgyvendinimo, o būsimų pensininkų likimas vėl liko neaiškus.
Blogiausia tai, kad savarankišku kaupimu bandoma užgydyti „Sodros“ žaizdas. Tai lengviausias, bet tikrai ne pats geriausias būdas. Tačiau struktūrinėms reformoms, kad būtų iš esmės pakeista dabartinė socialinio draudimo sistema, nesiryžtama. O būtent tokia politika suderintų tvaresnę valstybinę sistemą ir kaupimą.
Nors „Sodrai“ mokesčius mokančių asmenų bazė nepaliaujamai traukiasi ne vien dėl sudėtingos padėties darbo rinkoje, bet ir dėl emigracijos, šis faktas ignoruojamas. Kaip ir tai, kad kai kurios įmonės linkusios gudrauti nemokėdamos mokesčių „Sodrai“, o dalį darbo užmokesčio pervesdamos į trečios pakopos pensijų fondus ar gyvybės draudimą.
Nereikėtų pamiršti ir ūkininkų bei kai kurių „išskirtinių“ veiklų atstovų, kurių įmokos į „Sodrą“ daug mažesnės nei dirbančių pagal tipines darbo sutartis. Išsprendus šias problemas, „Sodros“ deficito keliamas galvos skausmas galėtų sumažėti. Pavyzdžiui, Estijoje socialinio draudimo sistemos santykinės pajamos yra maždaug penktadaliu didesnės nei Lietuvos „Sodros“, nors mokesčių tarifai ten net mažesni nei mūsų valstybėje. Estams pavyko išlaikyti subalansuotą socialinio draudimo sistemą net ir per ekonomikos nuosmukį bei nuo 2013 m. visiškai atkurti pervedimus į privačius pensijų fondus.
Iki šiol vienintelis pasaulyje pripažintas ir patikimas būdas spręsti senėjančios visuomenės pensijų problemą šalyse, kuriose egzistavo tik valstybės socialinio draudimo pensijų sistema, yra pensijų kaupimas antroje pakopoje. Daugelyje šalių įdiegtos mišrios pensijų sistemos, kai greta socialinio draudimo funkcijas vykdančių valstybės institucijų veikia ir pensijų kaupimu besirūpinančios privačios finansų įstaigos. Pagrindinis tokių sistemų tikslas – siekti didesnio rizikos balanso, nes skirtingoms pensijų sistemoms būdinga skirtingo dydžio rizika.
Lietuvoje veikiančios „Sodros“ funkcionalumas priklauso nuo dirbančių asmenų ir pensijų gavėjų santykio, o jis šalyje dar labiau prastėja dėl augančios emigracijos ir nedarbo. Įvertinus tendencijas, pensijų gavėjų skaičius netolimoje ateityje dar padidės, o dirbančių ir mokančių „Sodros“ mokesčius toliau mažės. Nusistovėjus tokiai padėčiai, valdžia bus priversta arba sumažinti ir taip jau menkas pensijas, arba padidinti socialinius mokesčius.
Taigi, gelbėjant „Sodrą“, ankstesnių įsipareigojimų savarankiškai kaupiantiems pensijas pamiršti nereikėtų. Tai gali sukurti žalingą precedentą nepasitikėti valstybės vykdoma politika. Pasigirsta nuomonių, kad pensijų fondai nieko neuždirba iš investuotų lėšų ir gali žlugti, bet realybė kitokia. Kaupimas pensijoms – ilgalaikis procesas, o tai leidžia investuojant finansų rinkose užtikrinti teigiamą investicijų grąžą. Nepamirškime, kad pensijų fondai investuoja įvairiose rinkose, galinčiose pasigirti didesniu ekonominiu našumu ir ne taip sparčiai senėjančia visuomene, pavyzdžiui, Indijoje, Kinijoje ir kituose sparčiai besivystančiuose ūkiuose.
Remiantis šalių kaimynių informaciniais šaltiniais, Estijoje šiuo metu į pensijų fondus pervedami 6 proc. (2 proc. skiria pats kaupiantysis, 4 proc. – valstybė). Latvijoje ir Lenkijoje šiuo metu į pensijų fondus pervedami atitinkamai 2 ir 2,3 proc. Artimiausiu metu šią dalį numatoma padidinti – Latvijoje iki 6 proc., Lenkijoje iki 2,8 proc. Tai rodo, kad išsprendusios trumpalaikius viešųjų finansų sunkumus valstybės vykdo ankstesnius įsipareigojimus. Tuo labiau kad jie sudaro tik nedidelę dalį visų įmokų pensijų draudimui.
Garsus JAV ekonomistas Robertas Shilleris savo veikale „The New Financial Risk in the 21st Century Order“ rašė: „Nors finansų rinkos nepajėgios sustabdyti demografinių pokyčių, jos gali užtikrinti, kad netikėtų demografinių pokyčių keliama rizika (…) būtų paskirstyta įvairioms kartoms.“ Ši citata aktualumo neprarado ir šiandien, ypač vertinant ilgo laikotarpio iššūkius, į kuriuos turėtų atsižvelgti visos ne vien tik šia diena gyvenančios vyriausybės.
