Naujų metų pradžia dažnai siejama su teigiamų pokyčių viltimi, kuriuos turėtų paskatinti praėjusių metų pabaigoje duoti priesakai.
Jeigu praėjusių metų gale sau pažadėjote pakeisti darbą, prieš priimant lemiamą sprendimą vertėtų dar kartą tai apsvarstyti. Galbūt jūsų pasirinkimas keisti darbą susijęs su viena iš penkių dažniausiai pasitaikančių klaidų.
Knygos apie lyderystę „Passion & Purpose“ bendraautoris ir verslo konsultantas Danielis Gulati, apibendrindamas savo atliktų kokybinių interviu su vadovaujamas pareigas einančiais žmonėmis patirtį, išskyrė penkis dalykus, dėl kurių vėliau darbą pakeitę žmonės gailėjosi labiausiai.
1. Darbo pasirinkimas tik dėl pinigų. Dėl to respondentai dažniausiai apgailestavo įvykus karjeros pokyčių. Žmonės, kurie siūlomą darbą pirmiausia rinkosi dėl dosnaus atlygio, vėliau labiausiai dėl to gailėjosi. Atlikti pasitenkinimo darbu tyrimai rodo, kad pakankamas atlygis yra svarbus išankstinis veiksnys, tačiau pinigai nemotyvuoja arba motyvuoja labai trumpai.
Įdomu tai, kad daugelis respondentų, gaunančių solidų atlygį, jautėsi bejėgiai ir nedrįso priimti lemiamo sprendimo keisti darbą, nes, viena vertus, tik taip jie galėjo surasti mėgstamesnę veiklą, kita vertus, rizikavo netekti reikšmingo pajamų šaltinio. Tad didelis atlygis auksiniais antrankiais kartais pavadinamas ne veltui.
2. Pavėluotas sprendimas keisti darbą. Tiesa, sprendimas keisti darbą gali būti ir teisingas. Ir ne tik. Kitų žmonių patirtis rodo, kad jį priimti gali būti per ilgai delsiama. „Deloitte“ atliktas tyrimas parodė, kad tokį sprendimą linkę atidėlioti 80 proc. savo darbu nepatenkintų žmonių. D. Gulati apklausiami respondentai tvirtino, kad laiku mesti darbą jiems dažniausiai sutrukdo įtempta darbotvarkė ir didelis darbo krūvis, aplinkinių nuomonė apie tokį jų žingsnį ir įvairių pasiektų naudų esamoje darbovietėje praradimas. Vis dėlto atidėliojimas taip pat turi savo kainą – mėnesių ar, dar blogiau, metų, praleistų dirbant nemėgstamą darbą, nebeįmanoma sugrąžinti ir pakeisti patinkančia veikla.
3. Drąsa pradėti nuosavą verslą. Pasiekus tenkinantį atlygio lygį esamoje darbovietėje daugeliui respondentų atsirasdavo poreikis labiau kontroliuoti asmeninį laiką, darbo tempą ir įgyvendinti savo sumanymus. Iš pirmo žvilgsnio paprasčiausias būdas šį tikslą įgyvendinti galėtų būti nuosavas verslas. Bet ryžtis tokiam žingsniui sugebėdavo ne kiekvienas. Iš tiesų tik septintadalis visų apklaustųjų buvo įsitikinę, kad jie turi visas savybes, reikalingas nuosavam verslui pradėti. Tad net aukščiausio lygio vadovai taip ir nesugebėdavo žengti lemiamo žingsnio, nors dėl to vėliau apgailestaudavo.
4. Prasmingiau praleisti studijų metai. Nors aukštasis mokslas Vakarų valstybėse yra tapęs masiniu reiškiniu, ir jo kasmet siekia vis daugiau mokyklas baigiančių abiturientų, tai nereiškia, kad ir požiūris į patį mokymosi procesą tapo atsakingesnis. Iš tiesų nemažai kalbintų respondentų apgailestavo, kad savo studijų metais mokytis neskyrė pakankamai laiko ir neužtektinai įsigilino į vieną ar kitą dalyką. Be to, jie nurodė, kad savo numanomų žinojimo spragų vėliau nebegalėjo panaikinti papildomomis studijomis ar kursais, nes tam paprasčiausiai nebelikdavo laiko dėl darbo ar įsipareigojimų šeimai.
5. Neišnaudotos galimybės. Gailėjimasis dėl praeityje trumpam atsivėrusių galimybių taip pat dažnai minėtas. Aišku, žvelgiant į praeitį visada pavyksta rasti situacijų, kai buvo galima priimti kitokį sprendimą ir tikėtis geresnių (ar nebūtinai) padarinių. Vis dėlto palankiu pasiūlymu nepasinaudoję žmonės dažnai stebėdavo, kaip jį priėmę kolegos sugebėdavo sėkmingai užkopti karjeros laiptais, ir tai dar labiau padidindavo tam nesiryžusių nusivylimą.
Šį sąrašą sudaręs D. Gulati taip pat atkreipė dėmesį, kad apgailestavimas arba savigraužos jausmas gali tapti paskata imtis atitinkamų veiksmų ir pokyčių, kurie vėliau nusvers trumpalaikę neigiamą emocinę būklę. Tačiau tam, kad savigrauža atneštų naudos, ji turėtų būti konstruktyvi, t. y. iš jos derėtų pasimokyti ir, ateityje pasikartojus panašioms aplinkybėms, priimti kitokius sprendimus.
