ES valstybės narės ir institucijos viena po kitos kurpia vis ambicingesnius planus, kaip reikėtų kovoti su jaunimo nedarbu. Skelbiama, kad pirmą šių metų ketvirtį 23,4 proc. 15–24 metų Europos gyventojų buvo bedarbiai. Pavyzdžiui, Graikijoje tokių jaunuolių dalis perkopė 60 proc., o Ispanijoje viršijo 55 proc.
Šie skaičiai iš tiesų atrodo bjauriai. Bet ar situacija iš tiesų tokia bloga? Ar Europos lyderiai siūlo teisingus sprendimus? „Bloomberg Businessweek“ atrinko keletą mitų, susijusių su jaunimo nedarbu.
Pirmas mitas: maždaug vienas iš keturių jaunų žmonių ES ieško darbo ir negali jo rasti
Pavyzdžiui, JAV nedarbo lygis skaičiuojamas tik nuo tos gyventojų dalies, kuri iš tiesų yra darbo rinkos dalis. Todėl į skaičiavimus neįtraukiami 15–24 metų gyventojai, kurie mokosi ar atlieka praktiką ir dėl to neieško darbo. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, 12,6 proc. 15–24 metų ES gyventojų nei dirba, nei mokosi, nei ieško darbo.
Turbūt teisingiau nei anksčiau minėti įspūdingi 23,4 proc. situaciją atspindi kitas jaunimo nedarbo lygio rodiklis, kurį nustato statistikos biuras „Eurostat“. Jis parodo, kokia 15–24 metų jaunuolių dalis ieško darbo ir negali jo rasti. Praėjusiais metais tokių jaunuolių buvo 9,7 proc. Aišku, tai nereiškia, kad problemos nėra, tačiau iš tiesų ją galima laikyti mažesne.
Antras mitas: jaunimo nedarbas per ekonomikos sunkmetį išaugo visoje Europoje
Bendras nedarbo lygis iš tiesų didėjo. Tačiau per pastaruosius trejus metus jis mažėjo ne vienoje valstybėje, tarp kurių – Vokietija, Austrija, Suomija ir trys Baltijos šalys.
Trečias mitas: jauniems žmonėms sunkiausia rasti pirmąjį darbą
Jauniems žmonės lengviausiai prieinami laikini arba ne visą dieną trunkantys darbai. Be to, jie turi mažesnį stažą, todėl didesnė tikimybė, kad jie gali būti atleisti. Jei jauni žmonės, radę laikiną darbą, ilgai užsibūna šioje žemiausioje darbo rinkos pakopoje, didėja tikimybė, kad jie ten ir liks. Taip daroma žala jų ateities perspektyvoms.
Ketvirtas mitas: išsilavinusio jaunimo nedarbo lygis gerokai žemesnis
Kai kuriais atvejais tiesa visiškai priešinga. Pavyzdžiui, Ispanijoje 39,1 proc. 25–34 metų žmonių turi universitetinį išsilavinimą. Šis rodiklis vienas aukščiausių Europoje. Graikijoje jis siekia 30,9 poc. Galima palyginti: Vokietijoje universitetinį išsilavinimą turi 25,3 proc. 25–34 metų gyventojų.
Penktas mitas: tikslinės programos yra geriausias būdas nedarbo problemą spręsti
Tikslinių programų rezultatai toli gražu neblizga. Štai Prancūzijoje kone kiekviena vyriausybė nuo praėjusio amžiaus pabaigos kalbėdavo apie ambicingas programas, kurios padėtų sukurti darbo vietų jaunimui.
2009 m. tuometis šalies prezidentas Nicolas Sarkozy sakė, kad vyriausybė suteiks 1,3 mln. eurų vertės mokesčių lengvatų ir piniginių paskatų darbdaviams, kurie samdys jaunus žmones. Dabartinis šalies vadovas François Hollande’as, dabar palaikantis ES iniciatyvas, žadėjo programą, turėjusią sukurti 150 tūkst. darbo vietų neįgaliems jaunuoliams. Tačiau nė viena jų nedavė lauktos naudos.
Logiškai atrodo tik „platesnės“ iniciatyvos, skirtos ekonomikai skatinti. Mat nei mokesčių lengvatos, nei subsidijos, skatinančios įdarbinti jaunuolius, neveiks, jeigu įmonės negaus daugiau užsakymų.
