Kovo pradžioje įvyko XXXI Vilniaus aukcionas. Kadangi tai yra vienintelis resursas, kaupiantis atvirus duomenis apie Lietuvos meno kūrinių kainų istoriją, kiekvienos varžytuvės tampa svarbiu nišiniu įvykiu. Tokiu svarbiu, kad įsivaizduojamame žurnale „Menas ir pinigai“ garantuotai taptų viršelio tema.
Na, o kol tokio leidinio nėra, nesidrovėdamas įmetu žinią į IQ komentarų skiltį, nes po šio aukciono galima padaryti dvi taktinio lygmens išvadas – vieną bendro pobūdžio, kitą keliančią nerimą.
Aukciono apyvarta tą vakarą buvo 365 tūkst. litų, parduota 40 proc. pasiūlytų kūrinių – abu skaičiai (buvusių aukcionų kontekste) labai geri. Brangiausiai, 56 tūkst. litų, sumokėta už varžytuvėse pirmą kartą atsiradusį Jono Šileikos 1929-aisiais nutapytą „Peizažą su šieno gubomis“. Antroje brangumo reitingo vietoje – už beveik 50 tūkst. litų parduotas Antano Žmuidzinavičiaus karo metų (1943 m.) paveikslas „Belaukiant kelto“, trečioje – Justino Vienožinskio „Ežero peizažas su šešėliais“ (1930–1935 m., 41 tūkst. litų).
Šios sumos, už Lietuvos tarpukario klasikų tapybą sumokėtos po dažniausiai gana atkaklių varžytuvių, aukciono rezultatų suvestinėse atsiranda nuo maždaug 2012 m. pradžios, o šviežiausi duomenys leidžia užtikrintai pasakyti akivaizdų dalyką: Lietuvos meno rinka yra lokaliai konservatyvi.
Toks bruožas perkant meno kūrinius nėra blogas vien dėl to, kad jis visuotinis. Panagrinėjus įvairių šalių meno rinkas lokalus konservatyvumas yra svarbiausias jų finansinis variklis. Nuosavus žmuidzinavičius ir šileikas perka visi: lietuviai, lenkai, kinai ar amerikiečiai. Meno rinkos analitikai į savo raportus Kiniją visuomet įtraukia kaip pasaulinę žaidėją ir šitaip elgdamiesi šiek tiek sukčiauja. Globalios meno rinkos trumpoji formulė tokia: joje perkami tie meno kūriniai, kurie reikalingi visiems. Lokalioje rinkoje funkcionuoja tik vietiniams svarbus menas. Geriausią menininkų paklausos reitingą skelbia tinklalapis artfacts.net. Algoritmas nesudėtingas: kuo daugiau menininkas surengia parodų geriausiuose muziejuose ir galerijose, tuo daugiau gauna reitingo taškų. Paklausos reitingo vietos (ypač aukščiausios, pirmajame tūkstantuke) tiesioginio ryšio su kaina neturi: pirmoje vietoje esančio Andy Warholo meną galima nusipirkti už 60 mln. dolerių, bet gali užtekti ir kelių šimtų dolerių. Lokaliose rinkose vyksta atvirkštiniai procesai. Pavyzdžiui, vienas geriausiai perkamų Kinijos dailininkų Xu Beihongas, visą gyvenimą tušu piešęs arklius, bambukus ir kačiukus, artfacts.net reitinge yra 17 249-as. Jo kūrybos ekspozicinė paklausa labai maža: 2011-aisiais paroda surengta Singapūre, o 2012 m. keli kūriniai atrinkti į grupinę parodą Denveryje. Kitaip ir būti negali – prireikus, net tradicine kiniška maniera nupieštų arklių ir kačiukų muziejų kuratoriai gali rasti bet kurioje kurortinėje galerijoje šalia mozaikų iš kriauklių ir akvarelinių peizažų. Bet, norint nusipirkti ne atsitiktinį, o Xu Beihongo arklį, reikia rasti mažiausiai 200 tūkst. dolerių. Ir už tiek gero arklio nusipirkti nepavyks.
Lietuvos meno rinka savo kriterijus irgi suformavo: kol išseks tarpukario realizmo pasiūla, kainos kils ir, drįstu prognozuoti, po metų kitų 30–50 tūkst. litų pakenčiamam A. Žmuidzinavičiaus, Petro Kalpoko ar J. Šileikos peizažui gali nebeužtekti.
Tokia paklausa gali sukelti šiokį tokį galvos skausmą ateityje. Kai studijavau tuomečiame Lietuvos dailės institute, menotyrininkams teko taip pat tobulinti savo tapymo ir piešimo įgūdžius. Pirmame kurse gavau savarankišką užduotį – padaryti kurio nors Lietuvos dailininko tapybos kūrinio kopiją. Žinodamas savo menkas galimybes, liūdnai varčiau „Lietuvos albumą“ ir ieškojau lengviausiai įkandamo siužeto. Ir tokį radau! J. Šileikos peizažą „Kaunas žiemą“ (1924 m.). Daug sniego, pora stogų. Kopija pavyko, o gautas pažymys išgelbėjo stipendiją. Savo jaunystės triumfą atpasakojau norėdamas iliustruoti bėdas, gresiančias susiformavusiai lokaliai meno rinkai. Daugiausia pinigų jose generuoja labai, pavadinkim, paprasti kūriniai. Jų net nereikia padirbti – užtenka kokiam piktavaliui už 50–100 eurų Vokietijos ar Skandinavijos aukcionuose nusipirkti tinkamo žanro ir laikotarpio paveikslų, suraityti paklausaus klasiko parašą ir parduoti Lietuvoje. Falsifikatą demaskuoti bus sunku – jis išlaikys ir menotyrinę, ir cheminę analizę.
Ar galima apsisaugoti? Žinoma. Džiaugtis įsigytu kūriniu ir nesukti galvos dėl jo autentiškumo. Juk, galų gale, tai susitarimo dalykas.
