Kaip atrodys NATO po Rusijos agresijos Ukrainoje ir Aljanso viršūnių susitikimo Velse? Kokia organizacijos ateitis ir kaip patys turėtume elgtis, kad būtų garantuotas mūsų saugumas?
„NATO aukščiausiojo lygio susitikimas Velse – neabejotinai svarbiausias nuo pat Berlyno sienos griuvimo“, – likus kelioms dienoms iki Aljanso valstybių lyderių atvykimo į Velsą viešai pareiškė iki 2013-ųjų gegužės NATO pajėgų Europoje vadu buvęs JAV admirolas Jamesas G. Stavridis.
Lietuvoje toks pareiškimas, žinoma, reikštų tik viena: Aljansas ir JAV pagaliau realiai susirūpino Rusijos keliama grėsme. Tačiau verčiau tiesiogiai pažvelkime, ką galvoje turėjo pats J. G. Stavridis.
Nors pripažino, jog „Rusijos avantiūrizmas“ (žodynas šiuo atveju irgi labai svarbus) turėtų dominuoti Velse, buvęs NATO pajėgų vadas Europoje leido aiškiai suprasti, kad svarbiausiu šį susitikimą laiko tikrai ne dėl Maskvos veiksmų. Arba bent jau ne vien dėl jų. Kad ir kaip mums Lietuvoje keistai skambėtų, J. G. Stavridis pabrėžė, jog šis NATO šalių lyderių suvažiavimas toks reikšmingas dėl „įvairių krizių samplaikos lygio“. Kaip vienas krizių admirolas paminėjo ne tik vadinamosios Islamo valstybės keliamą grėsmę Irake, Sirijoje, bet ir besitęsiančius Arabų pavasario padarinius Libijoje bei Egipte, Aljanso misijos Afganistane baigtį ir šio krašto ateitį, didėjančias kibernetinio saugumo grėsmes, teritorinius ginčus Pietų Kinijos jūroje ir net Ebolos virusą, vis galingesnes gamtos katastrofas.
Niekas neneigė ir nemenkino Rusijos agresijos Ukrainoje iškeltos neatidėliotinos problemos nei prieš NATO viršūnių susitikimą, nei per jį, nei vėliau. Tačiau sprendžiant, koks yra Aljansas ir kokia šios organizacijos ateitis, taip pat verta atidžiau įsiklausyti į kitus balsus.
„Iškyla pavojus, kad viršūnių susitikimas taps gaisrų gesinimo, o ne strateginiu forumu. Reikia kreipti dėmesį į dabarties įvykius, bet taip pat būtina pažvelgti gerokai toliau į priekį, mąstyti, kur NATO juda“, – kiek kitais žodžiais, bet iš esmės J. G. Stavridžio mintis, kad Rusijos agresija nėra ir negali būti vienintelė ar net svarbiausia Aljanso problema, kartojo Xenia Wickett. Ši vieno garsiausių pasaulyje analitikos centrų „Chatam House“ JAV programos vadovė anksčiau pati dirbo JAV administracijoje, Valstybės departamento Pietryčių Azijos skyriuje. Todėl galima manyti, kad jos požiūris atspindi ne vien analitikų bendruomenės, bet ir bent dalies oficialių JAV pareigūnų, su kuriais ji, žinoma, palaikė ryšius, nuomonę.
Manote, kad tai – tik pasaulinėmis grėsmėmis nuolat susirūpinusių JAV atstovų „daugiaplanės darbotvarkės“ pavyzdys? Tuomet pateikiu Šiaurės valstybių, kurios paprastai laikomos geriausiai suprantančiomis Baltijos šalių saugumo grėsmes, pavyzdį. Taigi, dar birželį Danijos tarptautinių santykių institutas savo biuletenyje paskelbė studiją-apžvalgą, kurioje iš esmės raginama NATO viršūnių susitikime nesutelkti viso dėmesio Rusijai, nes, pavyzdžiui, Artimųjų Rytų keliamos grėsmės (verta pabrėžti, kad vadinamosios Islamo valstybės Irake ir Sirijoje keliamas pavojus šioje studijoje dar net nenagrinėtas) Aljansui svarbios nė kiek ne mažiau.
Šios analizės autorius Jakobas Aarøe Jørgensenas teigia, kad globaliai mąstančios NATO narės, žinoma, privalo nuraminti „5-ojo straipsnio valstybes“ (taip paprastai vadinamos šalys, kurios pasisako už senojo Aljanso, kuriam rūpi tik savo šalių gynyba, atkūrimą). Tačiau ir „5-ojo straipsnio valstybės“ esą nepaisydamos krizės Ukrainoje turėtų pripažinti, kad pasaulyje yra gerokai daugiau grėsmių ir joms NATO turi skirti ne mažiau dėmesio.
Posūkis į Aziją – negrįžtamas?
Visa tai, kas išvardyta, ko gero, labiausiai atspindi, jog visos viltys, kad pamažu grįžta „senoji geroji NATO“, jei kas nors tokių dar turėjo, į šipulius sudužo dar prieš pasaulio galingiesiems suvažiuojant į Niuportą.
Po viršūnių susitikimo analitikai iš karto ėmė bandyti viską įvertinti dar strategiškiau. Žinomas Jungtinės Karalystės ekspertas saugumo ir Azijos klausimais Johnas Hemmingsas dėl to, ką Aljansui reiškia garsioji Baracko Obamos „posūkio į Aziją“ politika dabarties sąlygomis ir NATO ateičiai po susitikimo Niuporte konkrečiai, buvo visiškai nedviprasmiškas. Jis remdamasis net tik JAV interesais, bet ir konkrečiais pavyzdžiais parodė, kad „posūkio į Aziją“ kryptis nebus keičiama.
Svarbu pabrėžti, kad „posūkio į Aziją“ politika iš esmės susijusi su JAV vaidmens Europoje siaurinimu, bent jau su Senajame žemyne dislokuotų pajėgų mažinimu. Todėl, mąstant apie NATO ateitį po Niuporto susitikimo, verta įsisąmoninti, kad ši nuostata, nepaisant Rusijos agresijos, veikiausiai liks nepakitusi.
Tiesa, kai kurie politikai ne vien Lietuvoje vis dar tikisi, kad padėtis gali smarkiai pasikeisti jau po lapkritį numatytų JAV Kongreso rinkimų. Juos, tikėtina, laimės respublikonai, o ne B. Obamos demokratai. Tačiau užsienio saugumo analitikai, su kuriais teko kalbėtis rengiant šį straipsnį, kone vienu balsu tvirtino, kad bent jau dėl „posūkio į Aziją“ politikos pokyčių tikėtis yra naivu.
Dėl laimėjimų dar reikės kautis
Verta įsisąmoninti, kad Rusijos grėsmė bent jau artimiausiais metais vargu ar sugrįš į JAV politinės darbotvarkės, taip pat NATO prioritetų viršūnę. Bet ką tai konkrečiai reiškia Baltijos šalims?
Pirmiausia reiktų pabrėžti, kad tai visiškai nerodo Rusijos grėsmės pašonėje esančių valstybių interesų išdavystės ar, kaip Lietuvoje vis dar galima išgirsti, kad „niekas mūsų negins“. NATO viršūnių susitikime priimti sprendimai, jeigu bus tinkamai įgyvendinti, net labai sustiprins trijų Baltijos šalių bei Lenkijos saugumą.
Viešojoje erdvėje dažniausiai minimi trys mums itin svarbūs Niuporte priimti sprendimai: įkurti vadavietes ir greitojo reagavimo pajėgas, parengti naujus gynybos planus ir per pratybas juos repetuoti.
Tačiau ir dėl šių laimėjimų daug ką slepia tam tikra širma arba dūmų uždanga. Pirmiausia – apie vadavietes. Jas tikrai nutarta įkurti, tačiau iš pradžių tai bus mūsų nacionalinės vadavietės. Kaip ir kada jos bus įlietos į bendrą NATO karinę struktūrą – politikų neatsakytas ir kariškiams spręsti pavestas klausimas.
Reikia kreipti dėmesį į dabarties įvykius, bet taip pat būtina pažvelgti gerokai toliau į priekį, mąstyti, kur NATO juda.
Lietuvos krašto apsaugos ministerijos politikos direktorius Vaidotas Urbelis naujienų agentūrai BNS yra sakęs, kad Baltijos šalyse kuriamos vadavietės užsiims planavimu, vadovavimu ir galbūt kitomis funkcijomis. Pasak jo, mūsų krašte vadavietė turbūt bus kuriama kurio nors Lietuvos kariuomenės vieneto pagrindu, prie jo prijungiant sąjungininkių elementus.
Diplomatiniai šaltiniai teigė, kad naują darinį galima palyginti, pavyzdžiui, su Vilniuje veikiančiu Energetinio saugumo NATO kompetencijos centru. Dabar jis jau integrali Aljanso dalis, tačiau viskas prasidėjo nuo nacionalinio centro ir kelyje dabartinio statuso link teko nemažai pakovoti, pasukti galvą, kaip sėkmingiausiai įgyvendinti Lietuvos interesus ir pradines idėjas. Lygiai tas pats laukia steigiamų vadaviečių.
Kalbant apie greitojo reagavimo pajėgas, reikia turėti galvoje, kad tai – jokia naujiena. NATO jos egzistuoja jau senokai ir Lietuva taip pat siunčia atstovus. Naujiena tik tai, kad dalį šių pajėgų, vaizdžiai tariant, nutarta padaryti „dar greitesnio reagavimo“, pasiruošusias veikti per 48 valandas. Žodžiu, iš esmės didinama dalies pajėgų parengtis, o ne kuriamos naujos.
Aljanso pajėgų kūrimas arba net jų delegavimas apskritai lieka problemiškas dalykas. Ir iššūkis sudarant jau minėtus gynybos planus. Šiuo metu numatytos atitinkamoms situacijoms (ir valstybėms) pritaikytos gynybos koncepcijos. Tačiau kurti konkrečius operacijų planus nelengva, nes juose turi būti nurodyta, kuri šalis iš kurios vietos atsiųs tam tikras pajėgas potencialios grėsmės atveju.
„Tai jau susiję su finansais. Nes, žinant apgailėtiną nemažos dalies NATO narių gynybos finansavimą, tikrai dažnai pasitaiko, kad kariuomenė būna nevisiškai sukomplektuota. Jeigu valstybės prašoma įsipareigoti kiekvienu konkrečiu atveju deleguoti tam tikrą skaičių karių, vadinasi, komplektaciją būtina gerinti. Kitaip patys kariškiai ims aiškinti, kad delegavus karius liks neužtikrintas pačios šalies saugumas“, – aiškino vienas su Aljanso sprendimų užkulisiais gerai susipažinęs šaltinis.
Taigi, šioje srityje dar laukia nemažai darbo ir kovų.
Mokėti už saugumą vis dėlto teks
Vienas NATO viršūnių susitikimo Niuporte rezultatų, kurį ir Lietuvos visuomenei, ir politikams tiesiog būtina suprasti, yra tai, kad JAV tiek dėl „posūkio į Aziją“ politikos nekeičiamumo, tiek dėl ilgalaikių ankstesnių reikalavimų iš tiesų pasiryžusios pasiekti, kad Europa pagaliau prisiimtų gerokai didesnę atsakomybę už savo saugumą negu anksčiau (žr. grafiką).
Pirmiausia tai, žinoma, susiję su gynybos finansavimu. Nors susitikimo deklaracijoje teigiama, kad įsipareigojimai pasiekti 2 proc. bendrojo vidaus produkto lygio gynybos finansavimą turi būti įvykdyti per dešimtmetį, tai neturėtų nieko apgauti. Kai kuriuos Lietuvos politikus tikriausiai toks punktas net nuramins. Esą partijos tokį tikslą pasiekti įsipareigojo gerokai anksčiau, todėl šiuo atžvilgiu atrodome neva gana gerai.
Tačiau tiek susitikime Velse dalyvavę šalies diplomatai, tiek ypač užsienio kolegos, su kuriais teko apie tai kalbėtis, vienu balsu tvirtino, kad gynybos finansavimas bet kuriai valstybei, kuri ko nors tikisi iš JAV, dabar turi būti svarbiausias prioritetas. „Jūsų sėkmė arba nesėkmė toliau kovojant dėl konkretaus jau esą pasiektų politinių laimėjimų įgyvendinimo tiesiogiai priklausys nuo to, kaip rimtai patys imsitės namų darbų ir ypač didinsite gynybos finansavimą“, – aiškino vienas Vakarų diplomatas.
Pamokos jau išmoktos?
Tiesa, daug mažiau nerimo po Velso susitikimo turėtų likti dėl to, kad, Rusijai vėl panaudojus nekonvencinio karo priemones, NATO gali būti sunku priimti sprendimą, ar tai „5-ojo straipsnio klausimas“. Kitaip tariant, ar į „žaliųjų žmogeliukų ar raudonųjų teroristų“ atsiradimą vienoje Aljanso valstybių visos sąjungininkės turi atsakyti karine jėga.
Net Niuporto susitikimo deklaracijoje (dviejuose jos punktuose) 5-ojo straipsnio formuluotė, kad „atakos“ prieš vieną iš sąjungininkių atveju NATO atsako kolektyviniu smūgiu, pakeista daug labiau skiriamųjų ženklų neturinčių teroristų atakai pritaikytu „grėsmės saugumui“ terminu.
Anot analitikų, tai – esminis pokytis, rodantis, kad Aljansas grėsmę vertina labai rimtai. Sutarti konkretūs veiksmai, kaip tokiam scenarijui turi būti ruošiamasi, tik patvirtina šias įžvalgas. Todėl NATO pajėgų Europoje vado Philipo Breedlove’o Šiaurės Atlanto Taryboje rugsėjo 15 d. ištarti žodžiai tikrai netušti. Jis pareiškė, kad tuo atveju, jei Kremlius pamėgintų „žaliųjų žmogeliukų“ scenarijų pakartoti vienoje NATO sąjungininkių, esančių netoli Rusijos pasienio, pavyzdžiui, anksčiau Sovietų Sąjungos okupuotose Baltijos valstybėse, tai reikštų 5-ojo chartijos straipsnio pažeidimą, ir Aljansas stotų ginti užpultos narės.
Padėtis gali smarkiai pasikeisti jau po lapkritį numatytų JAV Kongreso rinkimų. Juos, tikėtina, laimės respublikonai, o ne B. Obamos demokratai.
Dar vienas pasitikėjimą, kad Baltijos šalių gynybos klausimas potencialios agresijos atveju nepaskęstų politinėse diskusijose, didinantis veiksnys yra sutarimas, jog minėtos vadavietės ir Baltijos kaimynėse nuolatinėse pratybose būsiančios pajėgos bus tiesiogiai pavaldžios NATO pajėgų Europoje vadui, kuris sprendimą jas dislokuoti kovai galės priimti be jokių konsultacijų su politikais.
Kita vertus, kai kurie diplomatiniai šaltiniai teigia, kad tai galioja tik kalbant apie pajėgų dislokavimą, o politikai vis tiek turės duoti leidimą stoti į realią kovą.
Nors Lietuvos žiniasklaidoje, remiantis užsienio spauda, jau buvo pasirodę pranešimų, kad NATO kurs visą savo gynybos infrastruktūrą Baltijos šalyse, mūsų valstybės diplomatai teigia, esą ir dėl to dar laukia rimta kova, klausimas toli gražu neišspręstas. Diskutuojama, ar prie minėtų vadaviečių būtų steigiami ir sandėliai. „Dėl to vyksta esminė kova, o kas tuose sandėliuose bus saugoma, tualetinis popierius ar „raktas“ nuo „Patriot“ raketų, – tik detalės“, – pusiau juokais aiškino vienas pašnekovų.
Keleriopos išvados
NATO viršūnių susitikimo rezultatus ir jų nulemtą Aljanso ateitį galima įvertinti keleriopai.
Pirmiausia, nepaisant visų niuansų, kuriuos irgi svarbu žinoti bei tinkamai įvertinti, tikrai negalima teigti, kad NATO aukščiausiojo lygio suvažiavimas Niuporte Baltijos šalims nebuvo sėkmingas arba į joms kylančias grėsmes nebuvo tinkamai reaguota. Atvirkščiai, Aljansas akivaizdžiai pademonstravo ryžtą, kad bet kuri jos narė būtų apginta.
Tačiau reikia turėti galvoje, kad net Rusijos agresija prieš Ukrainą nepakeitė tendencijų, kurios pasaulio kontekste ryškėjo anksčiau. JAV Europoje dalyvaus mažiau, todėl Senajam žemynui teks prisiimti vis daugiau atsakomybės už savo saugumą.
Ateityje tai gali kelti ir naujų strateginių dilemų Lietuvai. Pavyzdžiui, mūsų šalis niekuomet nepritarė, kad „NATO funkcijos būtų dubliuojamos ES institucijose“. Bet gal jau iš tiesų metas pradėti mąstyti apie Europos gynybos institucijų užuomazgas.
Be to, tokiame kontekste iškyla ir klausimas, ar iš viso išlieka alternatyva net diskusijai, verta ar ne Lietuvai visomis pastangomis integruotis į vadinamąjį ES branduolį. Juk jeigu tai ateityje gali tapti net pagrindine priemone šalies saugumui užtikrinti, didesnė Lietuvos integracija į ES branduolį būtų tiesiogiai proporcinga nebe vien JAV, bet ir Europos galingųjų tiesioginiam interesui mus ginti iki galo.
Nepaisant visų kalbų ir tikros NATO vienybės narių saugumo klausimu, kol kas net požiūris į Rusiją išlieka visiškai skirtingas. „Ką čia kalbėti, jei iki paskutinės minutės teko su vokiečiais kovoti, kad deklaracijoje nebūtų minimi Aljanso įsipareigojimai agresorei (Rusijai) pagal NATO ir Rusijos steigiamąjį aktą, kurį pati Maskva ne kartą sulaužė“, – guodėsi Lietuvos diplomatai.
