M. A. El-Erianas.
Ji per pastaruosius 50 metų padidėjo daugiau nei 70 kartų, dažniausiai nesukeldama jokio sambrūzdžio. Ji šią vasarą turės padidėti dar kartą, jeigu JAV vyriausybė nori apmokėti sąskaitas laiku. Tačiau dabar JAV skolų „lubos“ – viršutinė riba – tapo intensyvių politinių diskusijų ir keblių derybų už uždarų durų tema. Ir, akivaizdu, jų pasekmės pasklis gerokai toliau už JAV ribų.
Kongresui, kuris yra JAV sprendimų sistemos dėl finansų dalis, tenka padaryti daugiau nei paprasčiausiai pritarti kasmetiniam federaliniam biudžetui. Jis taip pat nustato ribas, kiek skolos popierių JAV Iždas gali išleisti. Jeigu peržengia šias ribas, vyriausybė gali išlaidauti tik iš esamų pajamų.
JAV iždo sekretorius Timothy’s Geithneris neseniai Kongreso nariams pranešė, kad vyriausybė atsidurs tokioje padėtyje maždaug rugpjūčio 2 dieną. Kadangi viršutinė riba jau oficialiai pasiekta, tam, kad apmokėtų sąskaitas, Iždas perkelia pinigus iš vienos kišenės į kitą bei ištraukia įvairias nepanaudotas lėšas.
Po kelių savaičių tokio „lankstumo“ galimybės bus išnaudotos. Šiuo metu, kai JAV vyriausybė pasiskolina apie 40 procentų kiekvieno išleidžiamo dolerio, jeigu skolos riba būtų tikrai įpareigojanti, tai nedelsiant priverstų vyriausybę radikaliai ir netvarkingai sumažinti išlaidas. Visų pažiūrų politikai žino, kad tokia padėtis išmuštų iš vėžių ir taip trapią JAV ekonomiką, smarkiai susilpnintų JAV dolerį ir sukeltų rimtų abejonių, ar šalis sugeba apmokėti skolas. Abejonių kiltų ir daugybei užsienio skolintojų, kurių JAV prireiks ateityje.
Nepaisant to, šiandieninėje į priešiškas stovyklas Vašingtone pasidaliję respublikonai ir demokratai nenori rasti kompromiso. Arba surasti kompromisą „per anksti“. Susilaikydami respublikonai nori priversti prezidento Baracko Obamos administraciją stipriai sumažinti išlaidas. Demokratai atsako, kad toks vienpusis požiūris būtų ekonomiškai žalingas ir socialiai neteisingas. O tuo tarpu abi pusės rizikuoja, kad nutrūks socialinių išmokų mokėjimas (taip pat ir vyresnio amžiaus žmonėms) ir viešųjų paslaugų tiekimas, bei susilpnės JAV padėtis skolinantis užsienyje.
Labai stipriai – ir prasmingai – tikimasi, kad abi partijos ras bendrą kalbą ir kilstelės skolos viršutines ribas anksčiau, nei rimtai sutrikdys ekonomiką ir finansus. Naujausias to precedentas buvo dvipartinis susitarimas, anksčiau šiemet pasiektas dėl kitos normaliai vyriausybės veiklai grėsmę kėlusios fiskalinės problemos – formaliai patvirtinto šių metų biudžeto nebuvimo.
Pasiektas kompromisas leistų abiem pusėms paskelbti dalinę pergalę – jis turbūt numatytų įsipareigojimus sumažinti išlaidas ir kai kuriuos žingsnius siekiant mokestinę sistemą padaryti socialiai teisingesne. Tačiau, kaip dažnai būna su paskutinės minutės susitarimais, jis turbūt turėtų mažai ilgalaikės įtakos.
Tiesą sakant, politinė sistema greičiausiai ir toliau atidės klausimo sprendimą iš esmės. Tikimasi, kad tikroji mokestinių reformų pažanga įvyks po 2012 metų lapkričio prezidento rinkimų.
Laiko prasme galimi du tarpinio kompromiso scenarijai, priklausomai nuo to, ar procesą sudarys vienas, ar du etapai. Dauguma stebėtojų tikisi, kad užteks vieno etapo iki rugpjūčio 2 dienos dvipartiniam susitarimui pasiekti. Tačiau politikams gali prireikti dviejų etapų: pradinės nesėkmės siekiant susitarti, o tada – skubaus susitarimo atsakant į nesėkmės nulemtas finansų rinkų konvulsijas. Tuo tarpu Iždas laikinai pakeistų išlaidų svarbą ir sulėtintų mokėjimus.
Šis dviejų etapų procesas būtų panašus į tai, kas nutiko 2008 metais, kai Kongresas susidūrė su kita įtempta padėtimi, buvusio prezidento George‘o Busho administracijai paprašius 700 milijardų JAV dolerių apsisaugoti nuo finansų rinkos griūties ir ekonominės depresijos. Kongresas iš pradžių atmetė siūlymą, bet dramatiškas akcijų rinkos nuosmukis 770 punktų sutelkė politikus ir grąžino juos prie derybų stalo bei privedė prie susitarimo.
Tačiau į dviejų etapų scenarijų įeina augančios grėsmės JAV ekonomikai ir jos padėčiai pasaulinėje sistemoje. Kuo ilgiau Amerikos politikai užtruks spręsdami skolos viršutinės ribos klausimą, tuo didesnė grėsmė, kad nutiks nelaimė.
Tai atskleidžia trečią ir dar labiau nerimą keliančią galimybę: ilgesnes ir užsitęsusias derybas, kurios nutrauks daugiau vyriausybės pašalpų, kitų sutartinių įsipareigojimų bei viešųjų paslaugų mokėjimą ilgesniam laikui.
Skolintojai tada užduotų daug daugiau klausimų prieš padidindami ir taip žymią jų turimą JAV vyriausybės skolos vertybinių popierių dalį. Šitaip JAV ekonomikoje, jau draskomoje krizės ir nevienodo augimo, jie sukeltų dar daugiau priešinių vėjų.
Ateinančias kelias savaites vyks daug politinių dramų. Tvyro pagrindiniai lūkesčiai, kad nors ir būdami netvirtoje padėtyje, demokratai ir respublikonai ras būdą išvengti derybų žlugimo, kuris pakenktų trapiai JAV ekonomikai. Tačiau manoma, kad susitarimas iš esmės neapims prasmingų vidutinės trukmės reformų poreikio.
Toks politinis paralyžius sprendžiant esmines ekonomikos problemas vis labiau kelia nerimą JAV privačiam sektoriui ir kitoms šalims, kurios priklauso nuo stiprių Jungtinių Valstijų globalios ekonomikos šerdyje.
Tai padeda paaiškinti, kodėl vietoje to, kad investuotų vietinėje ekonomikoje, tiek daug bendrovių kaupia grynuosius, ir kodėl vis daugiau šalių nori palaipsniui išskaidyti priklausomybę nuo JAV dolerio kaip rezervų valiutos bei JAV finansų rinkų tarpininkavimo naudojant jų sunkiai uždirbtas santaupas.
Pasaulio ekonomika yra tvirtai prisirišusi prie prielaidos, kad Amerika yra stipri. Ir amerikiečiai iš to gauna naudos. Tačiau kuo ilgiau jų politikai ginčijasi dėl skolos viršutinės ribos, tuo didesnė kyla rizika, kad prisirišimas prie šios minties susilpnės.
____________________
Mohamedas A. El–Erianas yra investicinės bendrovės PIMCO generalinis direktorius bei vienas iš technologijų ir telekomunikacijų vadovų bei knygos „Kai rinkos susiduria“ (angl. „When Markets Collide“) autorius.
