Pralaimėta kova
Jurga stovėjo prie lango ir žiūrėjo į dangų. Debesys buvo
sulipę dideliais gumulais ir priminė blogai išmaišytą manų košę. Netikėtai
pūstelėjo vėjas, debesys prasiskyrė ir tarp jų pasirodė lėktuvas. Jis skrido
paskui save palikdamas ryškią baltą juostą. „Tarsi padalijo dangų į dvi puseles
– kaip užtrauktuką atitraukė. Štai ir mus su Nerijumi taip išskyrė gyvenimas.
Visam laikui.“
Atsidususi Jurga užtraukė užuolaidas.
Dar prieš pusmetį ji jautėsi esanti absoliučiai laiminga. Ramus
šeiminis gyvenimas su mylimu žmogum – kokia moteris apie tai nesvajoja?
Abu su Nerijumi kūrė švenčių planus – nedaug buvo likę laiko
iki Kalėdų – baiginėjo buto remontą, kai staiga viskas sugriuvo per vieną
akimirką.
Jurga dar atsimena, kokiomis degančiomis akimis Nerijus tąsyk
grįžo namo: „Man darbe skyrė padėjėją. Tokia protinga, viską iš pusės žodžio
supranta.“ „Protingesnė už mane?“ – pavydžiai pasidomėjo Jurga. „Gerokai. Bent
nesiginčija kaip tu bet kokia proga“, – bandė juokauti vyras. Tačiau Jurga
pajuto, kad jis kalba rimtai.
Nuo tos nelemtos dienos Jurga pradėjo varžytis su nematoma
priešininke. Vyras tarsi tai pajutęs kiekviena proga kartodavo: „O mano kolegė
Irutė tai nevalgo saldumynų tonomis, todėl ir liekna“, „Kada tu nustosi mykti
kalbėdama? Štai mano Irutė kai kalba – malonu klausyti.“
Jurgai tada įsirėžė žodis „mano“, ir ji suprato, kad kovą dėl
vyro pralaimėjo. Galutinai ir nenuginčijamai.
Tad kai prieš pat Kalėdas Nerijus susikrovė lagaminą ir pasakė,
kad jie nebegali būti kartu, ji neištarė nė žodžio. Kokia prasmė bandyti
sulaikyti vyrą, kuris tau nebepriklauso? Tik krūptelėjo, kai trinktelėjo
durys.
Nuo to momento Jurgą apėmė juodžiausia depresija. Gyvenimas ėjo
uždaru ratu – darbas, namai, darbas. Į vyrus ji nežiūrėjo, bijojo, kad kitas ras
naujų jos trūkumų. Taip praėjo pavasaris, vasara. Tačiau kartą suskambo
telefonas. Numeris buvo nežinomas.
Aklas pasimatymas
– Kur tu vaikštai? – susijaudinęs rėkė į telefoną kažkoks
vyras. – Jau gerą pusvalandį tavęs laukiu prie tavo išgirtosios mašinos.
Įsilaušiu ir vienas važiuosiu pasivažinėti.
– A… jūs apsirikote. – Jurga sutriko. – Aš neturiu mašinos.
Kam skambinate?
Sprendžiant iš įsivyravusios tylos, vyras taip pat nustebo.
– Norėjau paerzinti buvusią moksladraugę, – pagaliau
išlemeno.
– Na, tarkim, aš ją išgelbėjau nuo infarkto.
Jurga padėjo telefoną, tačiau keistasis vyras vėl
paskambino.
– Panele, atleiskit, – kalbėjo kaltu balsu. – Kvailai išėjo, –
jis ėmė nerišliai pasakoti apie kažkokią Rasą, kuriai padovanojo „kietą“ mašiną,
tačiau Jurga jį nutraukė.
– Liaukitės teisintis. Manęs tai visiškai neliečia. –
Palaukite, nepabėkite – maldavo vyras. – Turbūt tai, ką dabar pasakysiu, bus dar
kvailiau, tačiau man kažkodėl atrodo, kad neatsitiktinai jums paskambinau. Gal
susitikim? Beje, aš Andrius.
Broliai dvyniai
Jurga neturėjo nė menkiausio noro su juo susipažinti. Viskas,
ko ji troško – atsisėsti į mėgstamą supamąjį krėslą, apsikloti pledu ir
nugrimzti į prisiminimus.
Savo prisiminimuose ji vis dar galėjo būti laiminga, iš naujo
išgyvendama tą akimirką, kai Nerijus jai pasipiršo, kai jie abu važiavo pirkti
vestuvinės suknelės. Jurga jau žiojosi atsakyti įžūliam nepažįstamajam, bet
prisiminė draugės žodžius, kad seną meilę gali išstumti tik nauja. Draugė jai
sakė, kad kol viena sėdės užsidariusi savo kamarėlėje, niekas jos gyvenime
nepasikeis. Geriau jau susipažinti su senu, pliku ir šlubu nei su jokiu. O gal
draugė teisi? Jei Andrius ir nebus nauja meilė, ji nors truputėlį prasiblaškys.
Galų gale jai tik 29-eri, juk negalima savęs laidoti po prisiminimų nuolaužomis.
O buvęs vyras net negalvojo apie ištikimybę besilinksmindamas su meiluže. Šis
argumentas padėjo apsispręsti.
– Gerai, aš ateisiu. Bet su drauge. O jeigu jūs koks
maniakas?
– Aš – ne maniakas, – ėmė juoktis Andrius. – Bet draugę galit
pasiimti.
„Tamsūs plaukai, žalias švarkas. Atrodo, čia jis“, – Jurga
ryžtingai žengė prie aukštaūgio vyro, stovinčio prie kavinės durų.
– Jurga? Jūs dar gražesnė, nei įsivaizdavau, – vyras
galantiškai ištiesė jai ranką. – O kurgi jūsų draugė?
– Ją iškvietė į darbą, – Jurga iš tikro negalėjo su ja ateiti.
– Gaila, kad tau draugės šį vakarą nebus, – Andrius paplekšnojo
per petį vyrui, apžiūrinėjusiam vitriną. Šis atsisuko ir Jurga aiktelėjo: jie
buvo dvyniai.
– Taip, čia mano brolis, – Andrius suprato jos sutrikusį
žvilgsnį. – Jaunesnis už mane penkiomis minutėmis. Ką gi, teks mums jus
linksminti šį vakarą dviese.
Vakaras buvo puikus. Iš pradžių Jurga drovėjosi, nuolat juos
painiojo. Tačiau vėliau įsiminė, kuris yra kuris.
Broliai pasirodė panašūs tik išore. Andrius, muzikantas, mėgo
bohemišką gyvenimą, Tomas, gydytojas, – vienatvę. Tačiau abu buvo tokie geri
pašnekovai, tokie seksualūs, kad Jurga flirtavo su abiem. Ji pirmą kartą po ilgų
mėnesių vėl pasijuto moterimi. Gražia, pasitikinčia savimi, o ne mėme, kaip ją
vadino buvęs vyras. Tik pamanykite, smaginasi su savo padėjėja, o ji užtat sėdi
dviejų gražuolių draugijoje.
Ir prasidėjo. Rytą jai paskambino Tomas: „Kokie tavo planai?“
Dieną pasirodė Andrius: „Pavakarieniaukime drauge.“ Ji iš pradžių norėjo su
dvyniais supažindinti draugę, bet persigalvojo. Jai patiko abu. O kuris labiau,
negalėjo nuspręsti.
Broliai taip gerai papildė vienas kitą, kad drauge sudarė
tobulą vyrą. Kai širdis troško linksmybės, ji skambino Andriui, kai norėjosi
paklajoti po miestą ar reikėjo sutaisyti kokį prietaisą, kvietėsi Tomą. Tačiau
dvyniams, pasirodo, tango trise nepatiko.
Trapią pusiausvyrą pirmas pažeidė Andrius. Kartą ji atvažiavo į
studiją pas jį – žadėjo parodyti naują savo kompaktinį diską, bet Andrius ėmė
taip karštai Jurgą bučiuoti ant slenksčio, kad priešintis nebuvo nei noro, nei
jėgų.
Kitą dieną Jurga pasikvietė Tomą, norėjo paslidinėti. Tačiau
jis švelniai uždengė jai burną ranka: „Ne, tai aš tau noriu šį tą pasakyti, –
jis lėtai perbraukė jai ranka per skruostą. – Bet tu juk pati turbūt žinai.“
Jurgą nutvilkė Tomo karštas alsavimas.
Galvoje viskas susijaukė, ir dabar Jurga jau nebesuprato, kurio
brolio glėbyje atsidūrė: tos pačios akys, tos pačios lūpos, tas pats balsas. Tik
rytą palikusi miegantį Tomą su siaubu pasižiūrėjo į veidrodį: „Dieve, ką aš
padariau?“
Klaidų analizė
Kitą dieną jie pasirodė abu. Buvo baisiai įsiutę.
– Pažaisti su mumis sumanei? – į Andrių buvo baisu žiūrėti.
Jurga nevalingai susigūžė:
– Atleiskit. Aš kalta. Bet… bet aš jus myliu.
– Abu? – Tomas skaudžiai suspaudė jai alkūnę. – Ką čia
skiedi?!
– Einam, – Andrius atplėšė nuo jos brolį, – mums nėra čia ką
veikti.
Praėjo trys mėnesiai. Dvyniai neskambino, Jurga taip pat. O ir
ką pasakysi. Kad ryžosi šiems santykiams norėdama pamiršti nuoskaudą, patirtą iš
vyro? Kad iš karto norėjo sėdėti ant dviejų kėdžių? Kad apskritai per anksti tas
„kėdes“ atsitempė į savo gyvenimą, dar nespėjusi atsitokėti po išsiskyrimo su
Nerijumi?
Jurga susimąsčiusi priėjo prie lango. Danguje skrido lėktuvas,
palikdamas ryškią baltą juostą. „Ne, jis neatsega, jis užsega dangų užtrauktuku.
Žinoma, dvi puseles sujungia į vieną visumą. Juk ir aš sutiksiu savąją puselę,
gal vėliau, ne dabar, bet sutiksiu.“
Nuo šios minties jai buvo gera ir džiugu.
Parengė A. Kaminskienė
