2009-ieji, Lietuvoje paskelbti Paveldo metais, ir Panevėžiui žada teigiamų permainų. Kultūros paveldo departamentas trečiąjį Kazimiero Moigio namų pastatą įtraukė į potencialų restauruojamųjų už valstybės lėšas sąrašą. Tačiau prasidėjusios kalbos apie lėšų taupymą optimizmo nekelia. Paveldas laikomas ne svarbiausiu dalyku, tad sunkmečiu restauracijos darbus gali tekti atidėti.
Svarbaus paveldo nėra
Nors Panevėžio mieste yra gyventojams svarbių, brangių ir senąją miesto architektūrą menančių vietų, Valstybinis kultūros paveldo registras skurdus panevėžietiškų valstybinės reikšmės vertybių.
„Kultūros vertybių registras yra vienas, jis garantuoja pradinę objektų apsaugą. Vertinimo taryba nustato, ar tai yra nacionalinės reikšmės objektas, ar regioninės, ar vietinės.
Pavyzdžiui, Gedimino pilis, Verkių dvaras, Vilniaus senamiestis – nacionalinės reikšmės objektai, – pasakojo jau ne vienus metus miesto paveldosaugininke dirbanti Loreta Paškevičienė. – Pas mus nacionalinės reikšmės yra tik siaurasis geležinkelis ir Berčiūnų pilkapynas. Daugiau mes jų neturime. Ir vietinių objektų labai nedaug, nors kiti miestai išvis jų neturi.
Vertinimo taryba į vietinio lygmens objektus įrašė Gamtos mokyklą, žydų ješibotą (dvasinę seminariją), kur dabar įkurta „Eglės“ firminė parduotuvė, buvusią žydų mergaičių gimnaziją Respublikos gatvėje, žydų berniukų gimnazijos pastatą, jame dabar veikia Apygardos teismas. Jie yra reikšmingi Panevėžio miestui.“
Kultūros paveldo specialistė paaiškino, kad pirmuosius žingsnius paveldosauga žengė dar 1918 metais. Tada nepriklausomoje Lietuvoje buvo sukurta archeologijos komisija, A.Smetonos laikais pasirodė pirmasis teisės aktas, numatantis kultūrinių objektų apsaugą.
Paveldo registras egzistavo ir sovietmečiu, tačiau objektų sąraše buvo Lenino paminklai ir panašios kultūros „vertybės“. L.Paškevičienė, prisiminusi soviet-mečio praktikus, džiaugiasi, kad universitetuose atsirado tokia specialybė kaip paveldosauga: „Labai gerai, visai kitoks supratimas dabar.
Prieš dvidešimt metų šitoje srityje dirbo įvairiausių specialistų: viename mieste – istorikas, kitame – architektas, trečiame – kultūros darbuotojas, o ketvirtame – vos ne santechnikas. Dirbdavo kas kaip išmanydavo. O žmonės anksčiau iš viso nesuprasdavo, kas ta paveldosauga.“
Bendruomenės gali daug
Gana daug kultūros paveldo išsaugojimas priklauso nuo jo valdytojų supratimo ir norų, taip pat – nuo valstybės politikos ir skiriamų lėšų. Tačiau labai reikšmingas ir bendruomenės indėlis į istorinių pastatų, meno vertybių išsaugojimą.
Pilietiškų žmonių, vertinančių ankstesnių kartų palikimą, judėjimas neleidžia statybų verslo buldozeriams važiuoti skersai išilgai Lietuvos, saugo kultūros paveldą nuo visiškos užmaršties ir sugriuvimo.
„Panevėžyje aktyviai reiškiasi visuomeninės organizacijos „Tėviškė“ ir „Senamiestietis“, Kraštiečių klubas. Jie agituoja, valdžią užverčia raštais, kad reikia išsaugoti Skaistakalnyje Čerkeso raudonų plytų namą.
Skaistakalnio parko teritorijoje gyveno poetas, publicistas Juozas Čerkesas-Besparnis. Nors jis – vietinės reikšmės įžymybė, bet panevėžiečiams brangus žmogus. J.Čerkesas turėjo didžiulę sodybą, prisodino daug gražių medžių, pas jį rinkdavosi vienuolės, žymūs rašytojai, tie namai buvo traukos centras. Jie net nebūtų atsidūrę registre, jei nebūtų sujudusios visuomeninės organizacijos.
Kartais valstybinės įstaigos bėdų neįžvelgia, o bendruomenė mato viską, kas skaudu miestui, ir sako garsiai“, – apčiuopiamus panevėžiečių bendruomenių pasiekimus dėsto kultūros paveldo specialistė.
Didžiuosiuose miestuose, kur kyla grėsmė senamiesčiams, visuomeninės jėgos dar aktyvesnės, dėl paveldo kreipiamasi ir į teismus.
Bendruomenės organizacijos tampa tuo varikliu, kuris judina valdžią. Bet valdininkai kartais būna bejėgiai: opiausios problemos Panevėžyje kyla dėl privačiose rankose esančio paveldo.
G.Petkevičaitės-Bitės namas yra
apgailėtinos būklės, kiauru stogu. Jis priklauso keliems savininkams, todėl
susitarti dėl restauracijos sudėtinga. O juk šis pastatas – valstybinės vertės paveldas.
Neką geriau su devynioliktajame amžiuje statyta degtinės pilstykla, geriau žinoma kaip konservų fabrikas. Verslininkams, apleidusiems šį valstybinės reikšmės paveldą, sąmoningumo nesužadina nei Kultūros paveldo departamentas, nei Apskrities viršininko administracija, nei Savivaldybė.
Pagal surašytus protokolus paveldo valdytojai nubaudžiami, bet pastatui nuo to nė kiek ne geriau. Išeitis būtų viena – kad restauracijos darbus kompensuotų valstybė.
Griūna ir saugomi
„Lietuvoje vien archeologijos objektų į registrą įrašyta 18 tūkstančių, o jei pridėtume urbanistiką, architektūrą, memorialines vertybes, kapvietes, įvykių vietas…
Tas registras didžiulis, todėl valstybei reikėtų nustatyti prioritetus. Tarkime, turim tris šimtus dvarų, reikėtų atsirinkti ir juos sutvarkyti, saugoti. O dabar saugom kaip ir visus, nieko neleidžiam, ir visi griūva.
Čia tokia valstybinė politika, nieko nepadarysi“, – paveldo saugojimo rūpesčiais pasidalijo L.Paškevičienė. Taip visiškai sunyko Skaistakalnio, Savitiškio dvarai. Šių statinių nuotraukų nėra išlikusių, o juos menančių amžininkų irgi tuoj nebeliks.
Restauravimo darbai reikalauja labai daug lėšų, nes rekonstruoti būtina iš tų pačių medžiagų, kokios naudotos objektui statyti. Tokie darbai – sudėtingi ir brangūs. O veiklos šioje srityje be galo daug: nemažai yra nykstančių dvarų, griūvančių pilių, daugybė meno vertybių, kurios reikalauja restauravimo, yra kapų, kurie baigia išnykti. Europos Sąjungos struktūriniai fondai, Norvegijos fondas medinei architektūrai atveria nemažai galimybių gauti lėšų. Tačiau paraiškos kruopščiai atrenkamos, finansuojami patys svarbiausi objektai.
„Biržai turi pilį, Rokiškis – dvarą. Mes neturime nieko panašaus, tai mums ir sudėtinga iš Europos Sąjungos gauti pinigų. Kai tokie dvarai ir tokios pilys griūna, Lietuvos mastu mūsiškiai objektai yra palyginti menki. Natūralu, kad valstybė nori, jog būtų sutvarkyti patys gražiausi. Paraiška pateikta dėl Skaistakalnio dvaro, Dailės galerijos.
Dailės galerijos pastato reikšmė labiau istorinė nei architektūrinė. Kraštotyros muziejui, kaip Moigio namų kompleksui, paramą gaunam iš Kultūros paveldo departamento“, – apie pinigų paieškas pasakojo kultūros paveldo specialistė.
Specialistus tenka
samdyti
Tai, kad Panevėžyje nėra itin daug nacionalinio lygmens kultūros paveldo, nulėmė ir šios srities ekspertų stygių. Prieš trejus metus priimtas teisės aktas numato savivaldybėms turėti nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybas.
Tokią tarybą sudaro septyni įvairių sričių – archeologijos, menotyros, urbanistikos, kraštovaizdžio ir kitų – specialistai. Panevėžyje tokių nėra, tad miesto Savivaldybė, kai susikaupia klausimų, kviečiasi Kauno ar Vilniaus ekspertus.
Tik ši samdoma komisija gali nuspręsti, kuris objektas vertas Kultūros vertybių registro, kuris ne.
„Šiais metais daugiausia buvo nagrinėtas miesto istorinės dalies klausimas, nustatomos teritorijos ribos, objekto įtraukimo į registrą klausimas. Kovo mėnesio gale galutinai nuspręsta teritoriją į registrą įrašyti“, – teigė L.Paškevičienė.
Su samdoma komisija ji bendrauja antrus metus ir džiaugiasi, kad jų įdirbis puikiai vertinamas ir sostinėje veikiančio Kultūros paveldo departamento.
Nedidelė nekilnojamojo paveldo pasiūla lėmė ir architektų pasirinkimą. Panevėžyje nėra architektų, kurie turėtų teisę rekonstruoti paveldą. Tokiems darbams taip pat samdomi specialistai iš kitų didžiųjų miestų.
„Pavyzdžiui, trečiajam Moigio pastatui mes samdome Vilniaus ekspertus, biblioteką projektavo architektai iš Kauno. o atvažiuojančiųjų įkainiai kiti. Dabar keičiasi įstatymų bazė, tarp panevėžiečių architektų jau jaučiasi sujudimas – jie jau norėtų gauti leidimus projektuoti“, – apie pokyčius prasitarė paveldosaugininkė.
Ji tikina, kad kiekvienas paveldo pastatas gali būti pritaikytas, kad ir tas pats griūvantis Čerkeso namas. Jis griūna pats, dar ir žmonės, gamta jį ardo, o juk pritaikytas administracinėms ar komercinėms reikmėms paveldo objektas taptų gyvas ir būtų išsaugota senovinė architektūra.
Realijos nebūtinai
skaudžios
„Laikas naikina, mes daug ką prarandame. Pavyzdžiui, kryždirbystė įrašyta į pasaulio paveldą. Paminklai, kryžiai stovi 200 metų, dabar mes pamatome, kad vandalai sudaužė, arba jų iš viso nebėra. Tai vienos dienos reikalas, o vandalizmas – aktyvus reiškinys. Stačiatikių ir Ramygalos, ir senosiose kapinėse, kur kryžiai iš devynioliktojo amžiaus, kiekvieną pavasarį, rudenį nueini, pamatai, kad jų vis mažėja – nudaužyti arba dingo. Pranyksta kaip metalo laužas. Parduoti pas mus viską įmanoma, supirktuvių darbuotojai nelabai teiraujasi, iš kur, kaip, kokia vertė. Nesigilina nei tie, kurie perka, nei tie, kurie neša. Uždarbis, ir tiek“, – apie kasmet skurdžiau atrodančias kapines kalbėjo L.Paškevičienė.
Tačiau mieste yra ir pavyzdinių paveldo išsaugojimo ir panaudojimo atvejų: apskrities biblioteka įkurta pirmosios Panevėžio spaustuvės-knygyno, pastatyto 1880-aisiais, pastate.
Istorinę reikšmę turintis pastatas puikiai suderintas su nauja architektūra. Ir tai vienas gražiausių pavyzdžių Lietuvoje, kaip gražiai sena gali derėti su nauja.
Lina RUMBUTYTĖ
A.Repšio nuotr.
Panevėžiečiai turi tik du nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektus – siaurąjį geležinkelį ir Berčiūnų pilkapyną.
