Pavasaris maloningas metų laikas natūraliosios medicinos šalininkams. Ar tikite, jog pamėgus tam tikrus gamtos siūlomus augalus nebeteks lėkti į vaistinę?
Augalų žinovai siūlo renkant žalumynus pavasarį atkreipti dėmesį į jų išvaizdą: tikinama, kuo skurdesnis augalas, tuo daugiau jis bus sukaupęs vertingų medžiagų.
Kiaulpienė
Šis augalas pažįstamas tiek mažiems, tiek dideliems. Vaikystėje iš kiaulpienių pynėme nuostabius vainikėlius, o dabar jau galime įvertinti kiaulpienes ir dėl jų sveikatai teikiamos naudos.
Lietuvoje kiaulpienės labai paplitusios. Auga pievose, pakrantėse, šlaituose, šviesiuose miškuose, šalikelėse, soduose, daržuose, laukuose. Yra vieni pirmųjų pavasarį pražystančių augalų. Ryškiai geltoni žiedai pasirodo jau balandį, daugiausia jų būna gegužę.
Naudojamos kiaulpienių šaknys, lapai. Šaknys kasamos rudenį arba anksti pavasarį, kai augalas dar nežydi. Jose yra inulino, kartumynų. Kiaulpienių vertėtų nepamiršti tiems, kurių organzimui trūksta kalcio, natrio, jodo. Kartumynas taraksacinas daugiausia įtakos turi virškinimo sistemai ir kepenims. Kiaulpienių preparatai pagreitina tulžies išsiskyrimą, suaktyvina kepenų ir kasos fermentų veiklą, didina tulžies gamybą kepenyse, gerina apetitą, juos galima vartoti ir nuo aterosklerozės. Iš šaknų galima spausti kiaulpienių sultis – išrovus šaknis reikia švariai nuplauti ir sumalti. Jų nuoviras vartojamas nuo lėtinio vidurių užkietėjimo, hemorojaus, nemigos, egzemos, nudegimų.
Šaknys gali būti vartojamos maistui – troškinamos, kavai gaminti. Iškastos šaknys labai švariai nuplaunamos, prieš gaminant maistą nuo jų nulupama tamsi žievė, jos 3 min. apverdamos sūriame vandenyje. Jei gaminama kava, žievė nelupama, šaknys neverdamos – jos supjaustomos ir džiovinamos orkaitėje, skrudinamos keptuvėje ir malamos.
Kiaulpienių lapai – nepaprastai sveikas maistas, tad daugelyje kraštų vartojami tiek švieži, tiek virti. Kiaulpienių lapuose, palyginti su salotomis, 3 kartus daugiau baltymų, 4–5 kartus daugiau geležies ir kalcio, 11 kartų daugiau karotino, 4–5 kartus daugiau B grupės vitaminų, 3 kartus daugiau vitamino C. Iš kiaulpienių lapų gaminamos salotos. Prieš vartojant juos reikia pamirkyti sūriame vandenyje, kad nebūtų kartūs.
Kiaulpienėse esantis lecitinas skatina acetilcholino susidarymą smegenyse, jis palaiko smegenų funkciją, sulėtina Alcheimerio ligos vystymąsi. Be to, lecitinas palaiko gerą kepenų funkciją, todėl žolininkai rekomenduoja šias žoles vartoti detoksikuojant kepenis.
Išoriškai kiaulpienių sultys tinka spuogams, edemoms, žaizdoms, opoms gydyti.
Klevas
Ar pastebėjote, jog jau žydi klevai? Pirmyn, renkam žiedus! Klevą lengvai atpažinsite iš sparnavaisių žiedų ir nemažų priešinių, tarsi karpytų lapų.
Klevų vaisiai – dvisėkliai sparnavaisiai – vartojami vyrų ligoms gydyti. Reikėtų šaukštą vaisių užpilti stikline karšto vandens. Įstatykite stiklinę į verdančio vandens vonelę ir virkite ant silpnos ugnies apie 30 min. Palaukite, kol atvės, įpilkite vandens tiek, kiek nugaravo verdant, ir vartokite po 2 valg. šaukštus 3–4 kartus per dieną, 30 min. prieš valgį.
Klevų žiedų arbata puikiai malšina gerklės skausmą, žiedai pilni bičių mėgstamo nektaro, pasižyminčio vertingomis savybėmis.
Klevų lapų (renkami vasarą) ir žiedų arbata slopina nervinę įtampą, atpalaiduoja, mažina uždegiminius procesus, malšina kepenų ir blužnies skausmus, padeda gydyti skrandžio ligas. Švieži, susmulkinti lapai naikina mikrobus, išdžiovintų lapų nuoviras skatina prakaito išsiskyrimą, juo skalaujama burna sergant skorbutu, gydomos ilgai negyjančios žaizdos.
Kaip ir žiedai, klevo lapai puikiai tiks vyrams, nes didina potenciją, tinka gydant uždegimines kepenų ligas.
1 valg. šaukštą šviežių arba džiovintų klevo lapų užpilkite 200 ml verdančio vandens, palikite 30 minučių pritraukti. Vartokite po ketvirtį puodelio 3–4 kartus per dieną.
Suklusti turėtų ir radikulito ar neuralgijos kamuojami pacientai: 30 g džiovintų klevo lapų užpilkite 100 ml degtinės ir palikite tamsioje vietoje bent savaitę. Vartokite tokį paruoštą preparatą po 30 lašų tris kartus per dieną. Tinktūra taip pat galite patrinti ir skaudamus sąnarius.
Dilgėlė
Nors dauguma pamatę dilgėles skuba jas aplenkti dėl galimo nemalonaus odos nudilginimo, reikia žinoti, jog jos labai naudingos mūsų sveikatai. Valo organizmą, stiprina imunitetą, valo kraują ir gerina jo sudėtį. Dėl didelio geležies kiekio ypač tinka vartoti tiems, kurie serga mažakraujyste. Puikiai tiks ir segantiesiems diabetu, kepenų ir inkstų ligomis, besiskundžiantiems vidurių užkietėjimu. Jos padeda stabdyti kraujavimą, skatina žaizdų gijimą ir valo odą. Pasižymi šlapimo varomosiomis savybėmis, todėl skatina toksinų pasišalinimą iš organizmo. Valgomi augalo lapai, stiebai, žiedai ir sėklos. Skaniausios – jaunos dilgėlės, kurių aukštis nepasiekė 60 cm.
Maistui gaminti geriausia skinti jaunus, ne didesnių nei 10 cm aukščio augalų viršutinius lapus, nes juose dar nėra geliančių medžiagų. Prieš vartodami gerai nuplaukite!
Žaliavalgiai jų deda į žaliuosius kokteilius, salotas. Ruošiant termiškai apdorotą maistą dilgėlių lapus galima kepti ir virti panašiai kaip špinatus ir dėti į sriubas ir kitus patiekalus.
Dilgėlių lapuose yra angliavandenių, flavonoidų, vitaminų C, K, B2, B3, E, PP, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, natrio, magnio, geležies, silicio). Verta pabrėžti, jog dilgėlėse vitamino C yra 2,5–3 kartus daugiau negu citrinose.
Dilgėlių negalima vartoti, jeigu yra padidėjęs kraujo krešėjimas. Taip pat moterims, kurios laukiasi, nes padidėja priešlaikinio gimdymo arba persileidimo rizika. Senuose dilgėlių lapuose yra daug kalcio oksalato, todėl jų iš viso reikia vengti.
Garšva
Žolininkai siūlo daržininkams ir sodininkams pagailėti ne vietoje išdygusios garšvos. Tai unikaliomis gydomosiomis savybėmis pasižymintis augalas.
Sodininkų siaubu vadinama garšva iš tikro yra nuostabi vaistažolė: gydo reumatą, artritą, šlapimo pūslės ir žarnyno sutrikimus, mažina kraujo spaudimą, ramina. Švieži susmulkinti lapai ar nuoviro kompresai ramina ir gydo odos pažeidimus, vabzdžių įgėlimus, nudegimus, karšti kompresai (pakaitinus garšvas virš garų puodo) dedami ant skaudamų sąnarių. Subrendusius lapelius džiovinkite, gerkite arbatas, o jei kas nemėgsta arbatų, tiesiog sumalkite lapus kavamale ir pusę šaukštelio gauto mišinio ryte užgerkite vandeniu. Jaunus garšvos lapelius galima dėti į salotas, žaliuosius kokteilius, sukit į lietinius blynus.
Daržinė žliūgė
Kaip ir garšva, taip ir žliūgė pavasarį tampa tikru galvos skausmu sodininkams, tačiau ji yra neįkainojama vertybė natūraliosios medicinos šalininkams. 8–15 cm aukščio piktžolė gali nusidriekti pažemiu iki pusės metro. Lapai platūs, nusmailėjusia viršūnėle. Žiedai smulkūs, kiek prasiskleidę, primena mažas žvaigždutes.
Nors daugelio laikoma piktžole, žliūgė turi daug vitaminų E ir C, karotino, kalio ir chloro druskų, saponinų. Žalias jas galima naudoti salotoms, kokteiliams, virtas – sriuboms ir tyrėms gaminti. Žliūgių sultys vartojamos nuo vidinio kraujoplūdžio, hemorojaus, avitaminozės, sergant diabetine katarakta. Maistui tinka visas augalas. Geriausia rinkti jaunas, dar nepražydusias žliūges.
Balanda
Vaistažolių žinovai labiau nei darže sodininkų auginamas gėrybes vertina vadinamąsias piktžoles. Į jų sąrašą neabejotinai įtraukta ir balanda.
Balanda yra špinatų giminaitė. Lapai stori, trapūs, labai maistingi. Sudygsta jau anksti pavasarį. Labai skani ir vertinga. Jaunų augalų visa antžeminė dalis tinkama maistui, senesnių skinami tik lapai. Augalas turi daug baltymų, kalcio, fosforo, magnio, kalio, karotinoidų, C vitamino.
Žolininkai tikina, jog balanda kur kas vertingesnė ir už pačius špinatus. Puodelyje balandų yra dešimt kartų daugiau vitamino K, triskart daugiau vitamino A už rekomenduojamą dienos normą, vitamino C, taip pat pusė kalcio ir magnio dienos normos.
Balanda gydo kvėpavimo takų ligas, menstruacinio ciklo sutrikimus, podagrą, hemorojų. Taip pat šis augalas pasižymi antibakteriniu, kraują valančiu, uždegimą malšinančiu poveikiu.
Lapus ir jaunus ūglius galima valgyti ir žalius, ir virtus. Ruošti juos reikia tuoj pat, kol švieži, nes jie labai greit vysta. Tinka žaliesiems kokteiliams, sriuboms, dėti į virtinukus.
Raktažolė
Dar senovės graikai pavasarinę raktažolę vartojo kaip vaistą nuo kosulio, o iš jos žiedų gamino salotas. Raktažolės žieduose yra daug saponinų, flavonoidų, vitamino C bei kitų junginių. Labai vertingi šio augalo lapai – juose ypač gausu vitamino C (šeši raktažolės lapai turi tiek šio vitamino, kiek žmogui reikia per parą).
Raktažolių užpilas vartojamas kvėpavimo takų ligoms gydyti, taip pat slopina uždegimą, skatina ir palengvina atsikosėjimą sergant bronchitu, plaučių uždegimu.
Liaudies medicinoje pavasarinės raktažolės vartojamos nuo reumato, krūtinės skausmų, galvos svaigimo, nuomario, sergant peršalimo ligomis, lėtiniu vidurių užkietėjimu, migrena, kaip prakaitą varantis vaistas.
Nuo šių negalavimų patariama nakčiai išgerti karštos raktažolių žiedų arbatos (galima į ją pridėti liepžiedžių, gysločių, vaistinės ramunėlės arba medetkos žiedų).
Nuo žiedų atskirtų vainikėlių antpilas yra efektyvūs raminamieji, juo gydomos nervų ligos. Šį preparatą ypač veiksminga vartoti pernelyg aktyviems vaikams ir tiems, kurių sutrikęs miegas.
Literatūroje nurodoma, kad pavasarinių raktažolių vainiklapių preparatai padeda sergantiesiems alergija, jais galima gydyti astmą.
Iš raktažolių šaknų ruošiamas nuoviras. Imama 10 gramų smulkintos žaliavos, užpilama stikline verdančio vandens ir kaitinama verdančio vandens vonelėje 30 minučių. Tada dešimt minučių aušinama kambario temperatūroje, nukošiama ir pripilama verdančio vandens iki ankstesnio tūrio (200 ml). Geriama prieš valgį po 1–2 valgomuosius šaukštus 3–4 kartus per dieną.
Parengė K. JUŠKIENĖ
