Patyčioms skelbia karą

Surėmė pečius

Mokykla be patyčių daugumai – vis dar toli nuo realybės.
Prasivardžiavimai, apsistumdymai koridoriuose, užgauliojimai tokie įprasti, kad
tikėtis juos sutramdyti atrodo neįmanoma.

Patyrę, ką reiškia, kai einant koridoriumi už nugarų girdi
garsų juoką ar nebylų šnibždesį, keturi Panevėžio 9-osios vidurinės mokyklos
10–12 klasių mokiniai surėmė pečius kovoti su patyčiomis mokykloje. Jie įkūrė
klubą „Mes laukiami paaugliai“ ir kviečia įsijungti visus, kurie mokykloje
jaučiasi atstumti ar engiami.

Jaunuoliai kol kas renkasi antradieniais ir penktadieniais,
tačiau prireikus susitikimo laiką gali keisti. Susitikę moksleiviai diskutuoja
apie kultūrą, kalba apie toleranciją, išsipasakoja apie savo emocinę būklę,
išsako, ko tikisi. Jaunuoliams padeda ir psichologė, ji pasiūlo diskusijų temas,
pagelbsti ieškant idėjų.

„Mokinius rengiame psichologiškai, kad ateityje jie nesijaustų
nereikalingi, esantys kitokie, – sako idėjos sumanytojas 19-metis Nedas
Marcinkevičius. – Ne paslaptis, kad patyčios mokykloje egzistuoja, ir norime,
kad prieš jas nebūtų užsimerkta. Siekiame, kad mokyklose užgauliojami ir
atstumiami mokiniai turėtų į ką atsiremti, rastų bendraminčių.“

Dabar į klubą susirenka aštuoni mokiniai.

Tikslas – grąžinti pusiausvyrą

Dešimtokas Justinas Kiela sako, kad klube moksleiviai gali
rasti bendraminčių, pasijusti reikalingi. Vaikinas pažymi, kad klasės
atstumtieji ar tie, kurie mokykloje jaučiasi nejaukiai, dažniau linkę
užsisklęsti savyje, praranda pasitikėjimą, todėl, pasak Justino, klubo tikslas –
tiems moksleiviams grąžinti pusiausvyrą.

„Dažnokai tenka išgirsti, kad mokykloje kentę patyčias ar
atstumti moksleiviai nusižudė ar vos pavyko išvengti tragedijos. Tai viena iš
priežasčių, kodėl mes atsiradome. Matome, kad pagalba reikalinga“, – teigia
dešimtokas.

Nutarę, kad reikia kurti klubą, jaunuoliai klasėse pristatė
savo idėją: kodėl jie tai daro ir kodėl tai yra reikalinga. Organizacijos
tikslas – pritraukti kenčiantį jaunimą ir iš kitų mokyklų, kad bendraminčių
ratas plėstųsi.

„Iš pradžių apibendriname, kaip moksleiviai jaučiasi mokykloje,
namuose, koks jų santykis su tėvais. Taip pat kalbame apie alkoholio, narkotikų
žalą“, – sako Justinas. Įsikūrę mažame kambarėlyje jaunuoliai ne tik dalijasi
savo patirtimi, bet ir klausosi muzikos, geria arbatą.

„Vieną vakarą užsukusi pažiūrėti, kaip mums sekasi, direktorė
nustebo: mes buvome užsidegę žvakes ir klausėme muzikos“, – kaip kuria jaukią
nuotaiką atskleidžia dešimtokė Simona Mikulėnaitė.

Nori padėti likimo draugams

Psichologė ir klubo kuratorė Elvira Vaisiauskienė įsitikinusi,
kad mintis įsteigti klubą prasminga. Pasak jos, pirmieji žingsniai buvo žengti
9-ojoje vidurinėje mokykloje, pristatant idėją klasėms, o dabar kviečiami
prisijungti ir kitų mokyklų mokiniai.

„Kvietėme vaikus, kurie jaučiasi atstumti, vieniši, kuriems
sunku bendrauti, nelengva prisitaikyti. Mes norime suvienyti visų miesto mokyklų
mokinius. Juk kiekvienoje jų patyčių pasitaiko, ir nebereikia bijoti apie tai
kalbėti. Vienišų ir užsidariusių vaikų tikrai daug, todėl svarbu juos integruoti
į klases, bendruomenę“, – teigia E.Vaisiauskienė.

Klubo kuratorė tvirtina, kad jaunuoliai skatinami išsipasakoti,
atsiverti, nebijoti pripažinti, kodėl atėjo į tą klubą, kokie jų lūkesčiai.

„Vaikas turi būti motyvuotas. Siekiame, kad moksleivis imtų
labiau savimi pasitikėti, atgautų savigarbą“, – kalba pašnekovė.

Pasak jos, daug dėmesio kreipiama į moksleivio asmenines
savybes. Psichologė neslepia, kad kai kuriuos vaikus reikia paskatinti. Jos
teigimu, moksleiviai susidomi, ką gali apie savo patirtį jiems papasakoti klubo
įkūrėjai.

„Šį klubą įkūrė taip pat atstumti mokiniai, todėl jų
didžiausias noras – padėti kitiems, kad šie taip ilgai nekentėtų, kaip kentėjo
jie patys“, – aiškina specialistė.

Aukos – įvairios

E.Vaisiauskienės teigimu, patyčios – ne tik mokyklos problema:
būna vaikų, kurie mokykloje jaučiasi puikiai, o už jos ribų – blogai. Pasak jos,
pakantumu nepasižymintys moksleiviai tyčiotis dažnai pradeda ne todėl, kad iš
esmės yra agresyvūs.

Aukomis tampa įvairūs vaikai. Kas taps patyčių objektu, dažniau
lemia skriaudiko asmenybė, jo gyvenimiška situacija, patiriamos problemos. Tie,
kurie jaučiasi neįvertinti, gali žeminti tuos, kuriuos vertina ir giria kiti.

Taikiniais gali tapti labai gabūs, protingi, kūrybiški,
išsiskiriantys savo gebėjimais vaikai. Tokiems mokiniams gali būti pavydima
mokytojų, tėvų dėmesio.

Patyčių aukomis tampa ir tylūs, ramūs, silpnesni vaikai. Prie
jų labiau kimba tie, kuriuos skriaudžia ir įžeidinėja vyresni, stipresni
moksleiviai ar suaugusieji. Patys patirdami agresiją, jie savo pyktį išlieja ant
kitų, taip sukurdami tam tikrą smurto hierarchiją: stipresnieji žemina
silpnesniuosius. Reikia suprasti, kad ne aukos, o skriaudėjai turi problemų,
todėl ima skaudinti kitus.

„Ne visuomet tyčiotis ir užgaulioti pradedama todėl, kad tas
žmogus atrodo ar elgiasi kitaip nei dauguma. Būna, kad vaikai atstumiami todėl,
kad jie vaidina juokdarius, o tai nepatinka jų bendraamžiams. Kiti patys
užsisklendžia ir su niekuo nekalba, nors visi juos bando prakalbinti, o tyčiotis
pradeda tik po kurio laiko. 50 procentų vaikų agresyvūs, tačiau tiek pat yra
tokių, kurie patys atsiriboja nuo bendraamžių“, – sako psichologė.

Seka suaugusiųjų pavyzdžiu

Vaikų psichiatras Linas Slušnys sako, kad patyčios pirmiausia –
suaugusiųjų elgesio pasekmė. Žmonės, pasak specialisto, yra užaugę visuomenėje,
kurioje buvo toleruojamos patyčios, jos dažnai buvo vadinamos humoru, o ne
įžeidimu.

Plačiau skaitykite 2011 m. sausio 21 d. dienraštyje
„Sekundė“. 

Vaida REPOVIENĖ