Alfonsas Andriuškevičius, „Vėlyvieji tekstai“, 308 p., „Apostrofa“
Lyg ir jau turėjo subręsti tas Stovintis Žmogus, pats sau paminklas. Paminklai rašo stovėdami, o jei jau Alfos tekstai „vėlyvieji“, tai kopėtėlės jau gal ir atremtos į postamentą.
Tik kad labai nepaminkliškas šis mielasis patriarchas, veikiau, pamėkliškas. Paminklą jam ir įsivaizduočiau kaip pėdas sniege, gal su ranka brūkšteltu užrašu: čia buvo Alfa. Buvo jis, visur buvo, mėgsta vaikščioti stabteldamas tik prie balto snieguoto popieriaus. Ir rašto darbai jam joks lažas, veikiau la gaia scienza. Ar esama jo genuose vienatvės? Be abejo, tačiau tik tos, kurioje „paprastai gyvena japonų haiku lyriniai subjektai“. Taigi, nuo paminklo idėjos dar toliau.
Tiesą sakant, pasistatė jisai pats sau tą paminklą Puškino minėtu būdu, ir ši knyga – didelė plyta į jo pamatus. Alfos esė norėdavosi išsiplėšti iš „Šiaurės Atėnų“ ir pasikabinti kur nors labai arti nosies, kad žvelgdamas matytum ne visą tekstą, o tik arčiausiai esantį fragmentą ar eilutę. Pakakdavo. Būdavo tie fragmentai tokie sielos erdvėje įsukti, jog neišvengiamai kirsdavo per blakstienas. Dabar visi jie „plytoje“, imk ir užsimūryk.
Rasime ir poezijos. Visada į Alfos poeziją žiūrėjau kaip į NSO: skrenda, bet kas – neatpažįstu. Gal kokie vėjo nunešti skalbiniai? Atrodė, kad poezija turi būti visai ne tokia. Atrodė, kad autorius vengia lietuvių poezijos kodų ir chodų, yra nuo jos užsikodavęs ir tokiam kuo greičiau per snapą. Tačiau kuo toliau skaitai, tuo čia įdomiau, nes imi skaityti nebe pačias eilutes, o tai, kas jose netaip. Ir tas netaip labai greitai virsta taip, tik tokiu jau neprikišamu ir neįkyriu, kad norisi grįžti ir dar paskaityti, kas čia turima galvoj. „…kuris / iš rudenų jų turimas galvoj: ar tas Radausko, / kai pasaulis miršta silpnas ir gražus, / ar tas, kai vėjas punishes my hair, kaip sako…“. Kai skaitau Alfos poeziją dabar, man taip gražu, kad pamirštu net daugybos lentelę. Tiesą sakant, tos lentelės man ir reikia vis mažiau, priešingai negu Alfos poezijos, praskrendančios kaip neatpažinti skalbiniai.
Alfa yra intelektualas, eruditas ir prisiskaitėlis, tačiau toks tarsi išvytas iš viešosios bibliotekos. Skaito ką pats nučiups, o kad neliktų vienišas, kaip haiku herojus, pasakoja ir mums. Kartais išverčia ir tekstų tokiu mielu „namų muzikavimo“ stiliumi. Taip jo kontekstai tampa šiek tiek ir mūsų, ir mes, skaitydami jo knygas, jau irgi mažiau vieniši, mat supažindino su savo chebra, o pastaroji tokia visai nieko.
Reikia Alfai paramos iš visokių kultūros pasaulio betų ir gamų, ta parama jį motyvuoja, iliustruoja, nukreipia, paryškina, kartais įrėmina. Dažniausiai ji egzistuoja citatų pavidalu, autorius tas citatas maloniai susodina savo tekstuose ir niekada nedrįsta skriausti kaip nors polemizuodamas ar bandydamas žinoti geriau. Apskritai, autorius yra malonus žmogus ir tai, kas keisčiausia, jo talentui nė kiek netrukdo.
Gal dėl to, kad Alfa pats mėgsta malonumus, rašo apie juos pasičepsėdamas, ir tie malonumai taip pat mėgsta Alfą. Nes, be visų kitų ordinais bei medaliais apdovanotinų privalumų, jo tekstai yra malonūs. Skaitymo malonumas čia jau siekia lubas, kilsteldamas ligi jų ir skaitytoją. Iš ten geriau matoma, o matymo malonumą šie tekstai irgi suteikia, nes yra labai vaizdūs. Intelektas čia viską aptraukęs, kaip koks taurusis pelėsis, jau, rodos, kyštels akademiškumo nagai, tačiau Alfa juos nuveja „daiktu, panašiu į šypseną“.
Kam nors pasirodys, kad esė skyrius čia per plonas, rudenį patriarchai turėtų daugiau parašyti. Nieko baisaus, perskaitei skyrių – ir skaityk iš naujo. Dvigubai pastorės. Nes tai tekstai, prie kurių grįžtama, o jei ne, į juos nors atsigręžiama.
Atsivedęs Alfa čia ir kinų bei japonų, savo verstų. O kodėl gi ne? Telpa ir tinka. Gal būtų buvę dar įdomiau, jei Alfa juos būtų ne išvertęs, o perpasakojęs sava intonacija, kaip kadaise padarė Leopoldas Stafas. Tačiau prisiminkime, kad ir citatos knygoje nėra perpasakotos.
Nes Alfa ir pats turi ką papasakoti, nukreipdamas į skaitytoją savo tekstus bei „daiktą, panašų į šypseną“.
