Tarpušventis Panevėžio apskrities centriniame pašte – pats darbų įkarštis. Laiškų rūšiuotojoms, kasdien išskirstančioms kelis tūkstančius laiškų, talkina ir pašto administracija. Pašto darbuotojai džiaugiasi, kad nuoširdžių ranka rašytų sveikinimų nepajėgia nukonkuruoti nei elektroniniai laiškai, nei SMS žinutės. Skirstant glėbius tokių sveikinimų, tenka susidurti su įprastais rūpesčiais: laiškininkai priversti klaidžioti ieškodami iškabų neturinčių „uabų“ ar belstis į koduotas daugiabučių duris, kaimuose – saugotis palaidų šunų ar išspręsti galvosūkį – kokiu malūnsparniu pasiekti nuošalią sodybą.
Laiškai ir be adresų
Laiškų antplūdis centriniame pašte prasideda likus savaitei iki Kalėdų.
„Jau rudenį raginame žmones šventiniais sveikinimais pasirūpinti anksčiau, kad jie adresatą pasiektų dar prieš šventes, tačiau lietuvių, matyt, toks jau būdas, kad viskas paliekama paskutinei dienai, – sako Panevėžio apskrities centrinio pašto direktoriaus pavaduotoja Zita Vilčinskienė. – Kalėdų išvakarėse išsiųstas laiškas adresatą pasieks jau tarpušvenčiu, todėl tuo dera pasirūpinti porą dienų anksčiau. Deja, skubėti žmonės neketina, tačiau piktintis, kad sveikinimas adresatą pasiekė po švenčių, ateinančių klientų sulaukiame labai daug.“
Laiškų rūšiuotojams kasdien tenka patirti vos ne kuriozines situacijas. Z.Vilčinskienė rodo laiškus, kuriuos galima vertinti kaip nori – ir kaip paprasčiausią nesusipratimą, ir kaip piktą juoką. Ant kai kurių vokų pašto ženklai užklijuoti, tačiau nėra užrašyta jokio adreso. Ant kito laiško užrašyta tik žmogaus vardas ir pavardė, o apačioje – Panevėžys.
„Čia panaši situacija, kaip ant voko pažymėti „seneliui į kaimą“, – juokiasi Z.Vilčinskienė. Dar vienas vokas, pasak jos, kvepia politika: ant jo užrašyta „Naujoji Sąjunga. Panevėžio skyriui“, tačiau užklijuotas 1976 metais išleistas sovietinis pašto ženklas. „Tokius laiškus atidedame saugoti, vėliau jie bus sunaikinami, nes jų pasiimti niekas neateina“, – sako pavaduotoja.
Egzotiškai atrodo japoniškais hieroglifais adresuoti laiškai, ant jų užrašyta „Japan“. Šie laiškai tikslą pasieks – adresas parašytas kaip ir pridera.
Standartų nepaiso
Sąmoningumo siunčiant laiškus lietuviams vis dar labai trūksta. Korespondencijos rūšiuotojų darbą labai gaišina ne vietoje užklijuoti pašto ženklai. Pagal galiojančius standartus, pašto ženklą reikalaujama klijuoti dešiniajame viršutiniame voko kampe, tuomet laiškus galima antspauduoti mašina. Deja, labai dažnai ženklai klijuojami ir voko viduryje, ir apačioje. „Jei užklijuotas tinkamos vertės pašto ženklas, tokie laiškai galiojantys ir adresatą jie pasiekia, tačiau juos turime atrinkti ir antspauduoti rankomis, o tai labai gaišina darbą, – aiškina Z.Vilčinskienė. – Labai prašome klientų laikytis reikalavimų, tačiau netvarkingai adresuotų laiškų vis dar labai daug. Dažnai laiškininkėms tenka juos grąžinti su prašymais užklijuoti tinkamą pašto ženklą arba patikslinti adresą.“
Lietuvoje siunčiamas laiškas, ne sunkesnis nei 20 gramų, kainuoja 1,35 lito. Norintieji, kad laiškas adresatą pasiektų greičiau, gali rinktis 20 centų brangesnį voką su žyma „Pirmenybinė“.
Su nemažais sunkumais susiduria ir laiškininkės. Jos dažnai priverstos belstis į koduotas daugiabučių namų duris. „Naujos statybos namai labai dažnai būna be adresų, todėl laiškininkai kartais klaidžioja ne vieną dieną, kol suranda adresatą, – sako Z.Vilčinskienė. – Labai nori korespondencijos sulaukti „uabai“, tačiau dažnai neturi jokios iškabos, todėl laiškininkai priversti klausinėti kaimynų, o šie kartais nieko apie tokias firmas nėra nė girdėję.“ Atskira problema – nesutvarkytos pašto dėžutės. Dažnai jos ir nerakinamos, ir sunkiai surandamos. „Deja, žmonės dar nesupranta, kad pašto dėžutes gyventojai turi įsirengti ir tvarkyti patys, – sako pavaduotoja. – Gaila, tačiau sulaukiame labai daug piktų klientų skundų.“
Motorizuoti savais
automobiliais
Pašto darbas neatsiejamas nuo laiškininkų. Daugelis kaimo žmonių dar mena tuos laikus, kai šios profesijos atstovai, persimetę per petį pilnus krepšius arba pasikabinę juos ant dviračio, mindavo ilgiausius atstumus tam, kad išdalintų žmonėms šūsnius laikraščių ir laiškų, nuneštų pensijas. Buvo metas, kai net valdiški dviračiai laiškininkams buvo skiriami.
Dabar kaimo „paštininkų“ darbas, kaip tenka girdėti iš jų pačių, šiek tiek pasikeitęs: pensijų jie nebenešioja, spaudos išdalina mažiau, bet užtat aptarnauja dar didesnes teritorijas nei anksčiau. Ir žiemą dviračiais negali važinėti – kad nepatirtų nelaimingų atsitikimų darbe. Bent jau tai sako turintys pasižadėti darbdaviui, nors ant pečių tuomet tenka vilkti gana sunkią naštą.
Kai kurių Panevėžio rajono teritorijų laiškininkai jau motorizuoti. Tik, deja, ne valdiškais, o nuosavais automobiliais jie važinėja. Ir išlaidoms už kurą kartais sako pridedantys iš savos kišenės.
Kartu su spauda laiškininkai gyventojams, kaip ir anksčiau, vis dar pristato smulkių buities, higienos prekių, tad kasdien jie tempia ne po vieną krepšį. Ne paslaptis, kad dirbdami sunkų ir gana pavojingą darbą šios profesijos atstovai nėra įvertinami: kai kurie iš jų neuždirba nė minimalios algos, nes turi ne visą etatą.
Plačiau skaitykite gruodžio 29 d.
„Sekundėje“.
Birutė KRONIENĖ
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Laiškų rūšiuotojoms kasdien tenka patirti vos ne kuriozines situacijas: pašte kalnai laiškų be adresų, pašto ženklų ar tiesiog „Seneliui į kaimą“.
