Ar visuomet saugoma tai, ką būtina apsaugoti?
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) skandalo metu Valstybės saugumo departamentas (VSD) vėl pateko po kritikos lavina, esą slaptomis pažymomis nulemiantis pareigūnų likimą ir politikų sprendimus, kurių visuomenė nesupranta. Pažymos su žymomis „Slaptai“ ar „Riboto naudojimo“ gali tapti nuosprendžiu ne tik valstybės pareigūnams, kuriems būtinas leidimas dirbti su įslaptinta informacija, bet ir kandidatams į tokias pozicijas ar verslo įmonėms, pretenduojančioms vykdyti valstybinės reikšmės projektus.
Pastarasis atvejis dėl FNTT vadovų atskleidė, kad VSD įtaka sprendžiant dėl pareigūnų patikimumo vis dar gali būti per didelė. Nepaisant pastarųjų metų reformų, po kurių VSD monopolis prižiūrint paslapčių apsaugos sritį buvo sumažintas, vis dar išlieka įstatymų spragų ir inercijos šleifas, kuris kenkia ne tik VSD reputacijai, bet ir diskredituoja visą valstybės paslapčių instituciją. Lietuvoje vis dar per daug bandoma uždengti paslapčių grifais, nors kai kuri informacija tikrai nėra verta įslaptinimo.
Dėl perdėto polinkio į slaptumą VSD galiausiai pats įsipainiojo į įvairiausių sąmokslų ir konspiracijų voratinklius. Visuomenėje Lietuvos saugumiečiai tikrai neturi gero vardo. Į viešumą dažniausiai patenka tik įvairios „neskanios“ istorijos, kaip VSD pareigūnai gąsdina visuomenininkus, tardo savo šaltinius slepiančius žurnalistus ar net akademinius tyrimus atliekančius studentus.
Šią problemą pastebėjo ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), kuriam priklauso vykdyti VSD parlamentinę kontrolę. Svarstydami VSD 2011 m. veiklos ataskaitą NSGK pasigedo daugiau viešumo apie VSD veiklą ir paragino saugumiečius parengti ir viešą savo veiklos ataskaitos dalį. NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas teigė, kad visuomenė turi susidariusi išankstinę neigiamą nuomonę apie VSD, tačiau departamentas iš dalies pats kaltas dėl tokios situacijos: „Vykdydami žvalgybos institucijos parlamentinę kontrolę ir matydami šią veiklą „iš arti“ galime apgailestauti dėl vyraujančios išankstinės neigiamos nuomonės apie departamento veiklą. Tai skatina visuomenės nepasitikėjimą šia svarbia žvalgybos institucija. Savo ruožtu, iš VSD norime daugiau viešumo, todėl paprašėme parengti ne tik įslaptintą ataskaitą, bet ir viešą, kad visuomenė pagaliau galėtų suprasti, kokie yra valstybės saugumo uždaviniai ir veiklos rezultatai.“
Viešos žvalgybos tarnybų ataskaitos arba bent jų dalys kai kuriose valstybėse jau tapo įprastu dalyku. Pavyzdžiui, Estijos žvalgybos tarnyba KAPO kasmet viešai pateikia savo veiklos ataskaitą, daugelis Vakarų žvalgybos tarnybų periodiškai skelbia išslaptintus dokumentus (jei būtina – paliekant juodas dėmes ten, kur informacijos atskleidimas vis dar keltų grėsmę konkrečių asmenų saugumui ar kenktų žvalgybos institucijų veiklai). Tačiau VSD neturi jokios dokumentų išslaptinimo praktikos. Šiais laikais, kai „Wikileaks“ leidžia pažvelgti į tūkstančius slaptų dokumentų, Lietuvoje įprotis viską įslaptinti atrodo archajiškai ir beprasmiškai. Kita vertus, dokumentų išslaptinimo tradicijos visiškai nėra. Įstatyme nurodyta, kad informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ ir „Konfidencialiai“, išslaptinama tik įslaptintos informacijos rengėjo sprendimu, pasibaigus jos slaptumo terminui, o „Riboto naudojimo“ – automatiškai. Tačiau iki šiol apskritai nėra procedūrų ir mechanizmų, kaip susipažinti net su formaliai slaptumo apribojimus praradusia informacija.
Perdėtas slaptumas
Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos pirmininkas, Krašto apsaugos ministerijos kancleris Leonidas Bakaitis pripažįsta, kad gana dažnai paslapčių subjektai piktnaudžiauja teise įslaptinti dokumentus, nors to visai nereikia. „Mes kartais klausiame – o kodėl jūs įslaptinate dokumentus, juk juose nieko slapto nėra? Pasirodo, šiaip, dėl „viso pikto“, – pasakoja L. Bakaitis. Anot jo, perdėtą dokumentų įslaptinimą skatina ir kol kas netikslus Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, kuris reikalauja įslaptinti dokumentus sprendžiant pagal jų pavadinimus, o ne pagal turinį.
„Nėra detalizuota, kas turi būti detaliajame sąraše įslaptinant dokumentus. Komisija jau konstatavo, kad būtina parengti dokumentus, reglamentuojančius detaliųjų sąrašų sudarymą, jog būtų nustatyti aiškūs kriterijai, kada informacija turi būti įslaptinta. Dabar detaliuosiuose sąrašuose nurodoma ne informacijos turinys, o dokumentų pavadinimai. Pavyzdžiui, yra slaptas dokumentas „Savivaldybės karo meto struktūra“, nors tos savivaldybės karo meto struktūra nieko nesiskiria nuo taikos metu esančios struktūros, kuri yra visiškai vieša. Taip atsiranda kolizija – tai tarsi įslaptinta informacija, bet lygiai tokia pat platinama interneto tinklalapiuose viešai.“
Esama ir priešingų pavyzdžių. Kaip teigia A. Anušauskas, būna situacijų, kuomet pareigūnai jaučia, kad būtina apsaugoti jautrią informaciją, nors formaliai ji ir nėra įslaptinta. Panašiai buvo ir su „Snoro“ istorija, kuomet dar nebuvo pasiektos paskutinės „Snoro“ veiklos sustabdymo fazės. „Mūsų komitetas taip pat pastebi, kad labai trūksta detalizavimo, kokia informacija turi būti įslaptinta. Dabartinis reglamentavimas per daug abstraktus. Dėl to mes turime leistis į poįstatyminių, žinybinių dokumentų lygį, kad galėtume aiškiai reglamentuoti, kas ir kada gali būti įslaptinama, – teigia A. Anušauskas. – Aš matau, kad siunčia raštus, ant kurių grifai „Riboto naudojimo“, o pagrindo tam jokio nėra. Dėl to kyla įvairių nesusipratimų.“
Nureikšminta informacijos vertė
Perdėtas polinkis įslaptinti informaciją skatina atlaidų požiūrį į formaliai slaptumo grifais pažymėtą medžiagą. Pareigūnai, nejausdami įslaptintos informacijos vertės, atlaidžiai vertina ir jos apsaugą. Prie to gali prisidėti ir palyginti didelis nebaudžiamumas. Iki šiol Lietuvoje nėra buvusios nė vienos baudžiamosios bylos dėl valstybės ar tarnybos paslapčių atskleidimo, dažniausiai pasitenkinama tik tarnybinėmis nuobaudomis.
L. Bakaitis negalėjo pasakyti, kiek yra nubaustų pareigūnų už pažeidimus, susijusius su paslapčių apsauga. Anot jo, kiekvienas paslapčių subjektas yra atsakingas už paslapčių apsaugos kontrolę ir nuobaudas skiria įstaigos vadovai, o Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija tokios informacijos nerenka. Tačiau kalbėdamas apie KAM sistemą kancleris pripažino, kad pažeidimų ir nuobaudų už juos yra skiriama nemažai – įskaitant ir laipsnių pažeminimą ar papeikimus: „Baudžiamųjų bylų nebuvo iškelta. Buvo administracinė byla, kuomet už informacijos apsaugos pažeidimus buvo paskirta piniginė nuobauda.“
Po narystės NATO Lietuvai teko priimti nemažai pakeitimų ir atlikti darbų, kad būtų galima užtikrinti NATO slaptos informacijos saugojimą. Ypač dideli pokyčiai vyko įrengiant patalpas, kuriose būtų saugojama įslaptinta informacija. Kaip teigė L. Bakaitis, kasmet į Lietuvą atvyksta NATO inspektoriai, kurie tikrina, kaip laikomasi būtinų reikalavimų ir bent jau per pastaruosius penkerius ar daugiau metų nebuvo gauta kokių nors reikšmingesnių pastabų, kad Lietuva nesilaiko NATO standartų. „Šia prasme mes jau seniai esame įgiję visišką NATO partnerių pasitikėjimą ir Lietuva sulaukia teigiamų vertinimų, – pastebi L. Bakaitis. – Tačiau mes ir be NATO inspektorių analizuojame situaciją ir matome silpnas vietas. Pagrindinės problemos yra susijusios ne su reglamentavimu, procedūromis ar fizinėmis apsaugos priemonėmis, o dėl žmonių suvokimo, kas yra įslaptinta informacija ir kaip ją reikia saugoti. Pažeidimų pasitaiko dažniausiai dėl to, jog žmonės nesuvokia priešiškų šalių galimybių, kaip galima rinkti informaciją. O atlaidus požiūris yra labai kenksmingas.“
Naujasis VSD vadovas Gediminas Grina žadėjo pagerinti saugumo departamento reputaciją ir sutabdyti paslapčių nutekėjimą.
Ką norim, tą skelbiam
Vienas pastarųjų atvejų, kuomet buvo sulaukta net NATO perspėjimų dėl paslapčių apsaugos pažeidimų, buvo susijęs su Viešųjų pirkimų tarnybos paskelbta informacija. „Viešųjų pirkimų tarnyba į savo tinklalapį įdėjo įslaptintus NATO dokumentus, tuomet buvo kreiptasi į prokuratūrą dėl įvertinimo. Kol kas prokuratūra tiria šį atvejį ir dar rezultato nėra“, – pasakojo L. Bakaitis. Anot jo, iki šiol visais atvejais baudžiamosios atsakomybės asmenys išvengdavo, nes buvo nustatomos aplinkybės, kurios nepriklausė nuo žmogaus valios. Šia prasme bene didžiausios landos esama įstatymuose ir sankcijose, numatytose už informacijos paskleidimą. Kaip teigė L. Bakaitis, jei nėra įrodytas tikslingas asmens siekis kažkam perduoti informaciją ar viešai ją išplatinti, galima jį bausti tik dėl netyčinių veiksmų ar aplaidumo. Todėl jei asmuo parsinešė įslaptintos informacijos namo kokioje nors laikmenoje, įdėjo ją į savo kompiuterį, kuris yra visiškai neapsaugotas, galima tik manyti, kad tokia informacija jau potencialiai buvo prieinama viešai, tačiau to įrodyti dažniausiai nėra galimybių.
A. Anušauskas nesutinka, kad kaltas tik atlaidus požiūris į galimą informacijos nutekinimą. „Valstybės politika informacijos apsaugos atžvilgiu nėra pakankama, nors ir nėra taip, kad visiškai nereaguojama į tokius atvejus. Yra buvę net ir mūsų komitete įtarimų, kad nutekėjo informacija iš uždaro posėdžio. Tačiau įrodyti šiuos dalykus labai sunku. Žurnalistai nelinkę atskleisti savo informacijos šaltinių, kartais net ir teisminių procesų metu. Kita vertus, žurnalisto darbas yra klausti. Net jei aš nepaviešinu konkrečios slaptos informacijos, žurnalistas gali pateikti tam tikras išvadas, interpretacijas, – teigia A. Anušauskas. – Net ir „Snoro“ istorijos atveju yra versija, kad buvo nutekinta informacija, tačiau gali būti versija, kad žurnalistai, atlikdami savo tyrimą, atkreipdami dėmesį į įvairius ženklus galėjo gauti panašias išvadas, artimas tiesai. Yra ir kita pusė – mūsų žiniasklaidoje kur kas daugiau ne nutekintos slaptos informacijos, o dezinformacijos, kuri skelbiama jau kaip tikslingas užsakymas.“
Iki šiol Lietuvoje nėra buvusios nė vienos baudžiamosios bylos dėl valstybės ar tarnybos paslapčių atskleidimo.
A. Anušauskas pripažino, kad prieš 4–5 metus žiniasklaidoje vyko įvairios „nešvarios“ informacijos cirkuliacija, kuomet iš VSD ar Specialiųjų tyrimų tarnybos atėjusi neva slapta informacija patekdavo į žiniasklaidą. „Mes nuo pat šio Seimo kadencijos pradžios 2009 m. reikalavome, kad baigtųsi tas manipuliavimas informacija, ir pastaraisiais metais, atrodo, tai tikrai liovėsi. Dabar tas informacijos nutekėjimas persimetė į teismus. Yra pastebėta, kad teismuose atsidurianti įslaptinta informacija neretai nuteka į viešumą“, – užsiminė A. Anušauskas.
Vis dėlto labiausiai informacijos apsaugos srityje trūksta nuoseklumo ir konkretumo. Būtent tokia abstrakti ir interpretacijoms palanki terpė galiausiai skatina manipuliacijas slaptos informacijos srityje. Pradėti skaidrinti situaciją vertėtų nuo esminių kriterijų, kai verta įslaptinti vieną ar kitą dokumentą – tuomet įslaptintos informacijos vertė išaugtų, o atsakomybė už netinkamą jos apsaugą galėtų sugriežtėti. Geriau mažiau paslapčių, tačiau geriau saugomų, nei daugybė „šiukšlių“, tarp kurių nesunku pradanginti ir tikrai valstybės saugumui svarbią informaciją.
